Režisierius – Gytis Padegimas

Dailininkė – Birutė Ukrinaitė

Kompozitorius – Gintaras Kizevičius

Iš švedų kalbos vertė Leonas Petravičius

 

VAIDINO:

 

Ponia Heist – Irena Liutikaitė, Teresė Maliukevičiūtė

Elisas, jos sūnus, filosofijos kandidatas, mokytojas – Dalius Jančiauskas

Eleonora, jos duktė – Monika Šaltytė

Kristina, Eliso sužadėtinė – Jūratė Budriūnaitė

Benjaminas, gimnazistas – Povilas Liubinas

Lindkvistas – Sigitas Jakubauskas, Juozas Žibūda

Šešėliai – Irena Liutikaitė, Teresė Maliukevičiūtė, Linas Lipinskas ir Jurij Smirnov (teatro darbuotojai)

 

 

Labai gausioje Augusto Strindbergo (1849–1912) kūryboje žymiausią ir iki šiol aktualiausią vietą užima jo dramos. Jų Strindbergas yra parašęs apie 60. Kiekviena teatro karta imasi iš naujo interpretuoti jo dramaturgiją.

 

Visas Strindbergo dramas sąlyginai galima būtų suskirstyti į tris grupes – istorines dramas, natūralistines šeimos dramas ir dramas-misterijas. 1900 parašytą dramą Velykos galima būtų priskirti prie pastarųjų. Įkvėpimu autoriui iš dalies pasitarnavo liaudiški Kristaus kančios misterijų vaidinimai Vokietijos Oberamergau mieste.

 

Laikotarpis apie 1900 metus Strindbergui buvo sunkus, bet labai kūrybingas. Išgyvenęs sunkią ideologinę krizę bei tragiškas skyrybas su pirmąją ir antrąja žmona – visa tai jis aprašo savo autobiografinėje knygoje Inferno – Strindbergas nutolsta nuo natūralistinės dramos, sukuria tokias misterijų dramas kaip Adventas, Vidurvasaris, Į Damaską, Svaigulys ir kitas, kuriose kaltės problematika įgauna egzistencines dimensijas su ryškiu religiniu atspalviu, atrodo, kad veiksmą varo į priekį antgamtinės jėgos, kurias veikėjai dažniausiai stengiasi, bet nepajėgia suprasti. Jaučiama stipri 18 a. švedų mistiko ir filosofo Emanuelio Svedenborgo įtaka.

 

Tuo metu Strindbergas gilinasi į psichologijos ir psichopatologijos dalykus, aštriai ir negailestingai skverbiasi į žmogaus psichiką, žmogiškų santykių kolizijas, socialinį elgesį, sapnus. Eleonoros personažas, bene svarbiausias dramoje, siejamas su Strindbergo sesers psichinėmis krizėmis. Eleonora nepaprastai giliai jaučia visų savo artimųjų, visos žmonijos, net gėlių ir paukščių kančias. Pavogtos gėlės motyvas primena Antikos deivės Prozerpinos tragediją. Nuskynusi gėlę Prozerpina turi leistis į mirties karalystę, tačiau jai suteikiama malonė dalį metų praleisti žemėje. Eleonora gali atsiremti į Kristaus kančią ir prisikėlimą.

 

Visą dramą persmelkia didžiulis užuojautos ir gailestingumo jausmas. Pasaulis yra nepažinus. Realybė nenori atsiskleisti, galima suvokti tik jos nuotrupas, kurios kelia dar didesnį netikrumą. Veikėjams lieka tik rezignacija, atgaila, askezė, kantrus negandų pakėlimas, kiekvienam galima atleisti, nes visi nusidėję. Ryški teisingumo, teismo tema. Kiekvieno žmogaus kelias panašus į Kristaus kančios kelią. Muzikinių motyvų panaudojimas, šiuo atveju Josepho Haydno Septynių Išganytojo žodžių ant kryžiaus, rodo, kad kreipiamasi pirmiausia į jausmus, o ne į protą.

 

Drama Velykos pirmą kartą buvo pastatyta 1901 m. Vokietijoje, Frankfurto prie Maino teatre. Žinomi vokiečių režisieriai ir dramaturgai Maxas Reinhardtas ir Bertoltas Brechtas pavadino Strindbergą didžiuoju naujosios Europos auklėtoju.

 

Premjera – 2009 m. kovo 28, 29 d. 

 

Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min.

 

Spektaklį iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas


Nuotraukų galerija