Naujausias spektaklis

Vienos dalies detektyvinė tragikomedija

 

 

 



Artimiausia premjera

Maria Irene Fornes

Vienos dalies drama

 

 

Vaitkaus Vaižgantas: nuo musica sacra iki diablerie

 

„Nebylys“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą – režisieriaus Jono Vaitkaus impresija Šiaulių dramos teatre gimė metų sandūroje. Po spektaklio eskizo pristatymo ir aptarimo gruodį premjerą šių metų pradžioje pamačiusi Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto literatūros istorijos ir teorijos katedros docentė Dalia Jakaitė pasidalino įspūdžiais ir įžvalgomis. 

 

Prieš „Nebylio“ eskizo peržiūrą Šiaulių dramos teatre praėjusių metų gruodžio mėnesį režisierius J. Vaitkus retoriškai klausė, ar normalu yra tai, apie ką skaitome Vaižganto kūrinyje (gal ne visai tiksli minties nuoroda), o tiksliau, ta draugystė, kuri sieja Kazį ir Joną, šiems vis dar nesukūrus šeimos tokiame amžiuje… Išgirdus šią retoriką, norėjosi atsakyti – aišku, kad normalu, Vaižgantui gebant pamatyti išskirtinai platų gyvenimo spektrą, gebant „paprasčiausiai“, o gal netgi fenomenologiškai aprašyti jo fenomenus, kai tam tikru atveju ir nebūtina ieškoti deimančiukų ar absoliučios tamsos, anomalijų ir pan. Minėtasis J. Vaitkaus klausimas ir kiti komentarai, pavyzdžiui, apie režisieriaus „atrastą“ „Nebylio“ incestą, iš esmės sukasi apie vieną interpretacinę idėją, kurią surizikuosiu pavadinti „geismo mašinomis“. Kalbant bendrai, psichoanalizės požiūris anaiptol nenaujas dalykas Vaižganto kūrybos recepcijoje. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį šis rakursas buvo taikytas viename klasiko kūrybą nagrinėjančiame N. Brazausko straipsnyje. Kaip ir daugiau ar mažiau įdomūs, programiniai ir autentiški kūrybinės grupės komentarai,psichoanalizė neturėtų jokios prasmės, jei nebūtų paties reiškinio – spektaklio Šiaulių dramos teatre pavadinimu „Nebylys“.

 

J. Vaitkaus premjerą teko matyti sausio pabaigoje, ir vienas ryškiausių įspūdžių – kaip stipriai ir daug kas pasikeitė po minėto eskizo: pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių gyvybingumas, personažo ar scenografijos daugiaplaniškumas, judesio ar intonacijų niuansai. Kita vertus, jau tada buvo akivaizdi pagrindinė šiuolaikiniam žiūrovui (bent jau tam tikrai jos grupei) atvira idėja. Galbūt panašūs lyginimai ir netikslingi (eskizas ir yra eskizas), bet į praėjusių metų gruodį norėjosi grįžti ir dėl kitos priežasties – tiesiog pasidžiaugiant kūrybinės grupės nusiteikimu bei rizika į dar tik tampančio spektaklio procesą įsileisti ir pokalbiui pakviesti pašaliečius.

 

Vieni ryškiausių vaizdinių prisiminus spektaklį – savo kūrybiniu ir visu kitu masyvu pribloškiantis medis ir trys pasakotojai-paukščiai, kalbine bei etnokultūrine prasme turbūt neatsitiktinai trintys ir trečiąją P: Pempys, Pempė, Pempėnas. Apie juos kiek vėliau, o medinės scenos konstrukcijos daro įspūdį savo universalumu: ne tik todėl, kad tarsi iš po žemių, iš žmogiško pragaro (kuris yra šiek tiek ir rojus) išlenda pasakotojų „trejybė“, savo pasakojimu apimanti nemažą vaižgantiško universalumo skalę. Visa savo daiktiško pasaulio visuma scenografo G. Makarevičiaus medis pasako labai daug: apie tai, kas gamtoje ir žmoguje archajiška, tvirta, tradiciška ir kartu dinamiška, nepatikima, modernu, reliatyvu. Plastiškomis medžio horizontalėmis kuriamas ir keistas namų-tvoros, konkrečios ribinės erdvės vaizdinys. Šias linijas atkartoja suolų ar stalo horizontalės, tam tikru momentu tampančios ir vertikale. Tapdamos perspektyvos įrankiu, šios horizontalės padeda kurti ir vieną ryškiausių spektaklio pradžios akcentų – anoniminę bei simbolinę kažkur keliaujančio ir žiūrovui įtaigiai bylojančio nebylio figūrą. Be kita ko, ji primena, koks svarbus vaidmuo Vaižganto „Nebylyje“ tenka išpažinčiai.

 

Spektaklyje organiškai nuskamba ir kitos bažnytinio gyvenimo realijos bei apeigos. Apskritai šventybės patirtį į visumą sutelkia M. Martinaičio muzikos ritmas, kartu su litanijos ir bendro scenovaizdžio ritmu veiksmui suteikiantis kitą matmenį. Lieka nedidelė abejonė dėl šio bažnytinio gyvenimo, religinės bendruomenės integralumo bendroje spektaklio koncepcijoje. Tačiau be viso to, kaip ir be šviesiosios mirties paslapties, kurią įprasmina Kazio tėvų (aktoriai J. Bindokas ir V. Jakštaitė) išėjimo drobės, iš esmės būtų nesuprantama ir visa Vaižganto istorijos drama.

 

Trys pasakotojai – gerai surastas rakursas perteikti daugiabalsį, savo intonacijom ir objektu dinamiškai kintantį pasakojimą. Kiekvienam iš trijų priimant skirtingą tapatybę, istorija neatsitiktinai perteikiama aistringo pokalbio dvasioje (kreipinio energija aktoriaus A. Pintulio atveju). Sunkiau buvo priimti tik nuovargio tonaciją Pempės kalbėjime (aktorė V. Paleckaitė). Bet įvairovės, kontrasto dėlei – kodėl gi ne… Atitinkamu momentu pasakotojai veiksmingai įsitraukia ir į patį veiksmą: pavyzdžiui, Jonui ir Kaziui vykstant namo iš piršlybų, pempių laikysenoje galima aptikti net kelias funkcijas. Vienam keičiant kitą, ne mažiau įdomus ir paukščio virsmas į kunigą ir atvirkščiai (aktorius V. Baranauskas). Prisimena S. Gedos pasakymas viename pokalbyje: „man gražiausias klebonas – varnėnas“. Pempių šeimyna – viena iš paukščių rūšių šiame žmonių-paukščių pasaulyje. Tiesa, ši idėja – anaiptol nenauja. Dar su J. Glinskio „Grasos namais“ ar S. Gedos „Strazdu“ ateinantis vaizdinys stiprią savo raiškos tradiciją turi ir teatro scenoje. Tačiau ir J. Vaitkaus atveju – ypač dėl plastiškai šviesos spektaklio pradžios, vaidmenų sąveikos su video vaizdiniais – šis mitas įgyja savo vietą, suranda savo sprendimą.Su šiuo mitu ryškėja ne tik dieviškai naivi, bet ir gyvuliškai (paukštiškai) primityvi žmogaus pusė.

 

Cituodamas Vaižgantą, pagrindinius veikėjus režisierius pirmiausia siūlo sieti su paukščių ar kitų gyvių patinais (gal kiek ir susiaurindamas šį daugiaprasmį žodžio lauką). Neapeinant „Nebylio“ patinams būdingos draugystės, šis fenomenas spektaklyje kuriamas atsargiai, tarsi prisibijant ar nematant reikalo išryškinti šio ne visai „normalaus“ buvimo kartu. Tiesa, tiktam tikromis detalėmis, pakankamai subtiliai perteiktas dviejų bičiulių ryšys turi ir literatūrinę savo motyvaciją: net ir vaižgantiško rojaus situacijoje palikta vietos neišsakytam pavydui, tuščiam konkuravimui ar pan.

 

Tiek, kiek spektaklio eskizui pritrūko virsmo iš rojaus į „besusidarantį pragarą“ ar kitų būsenų dinamikos, jį tikrai leido pajusti matytos premjeros dėdienė (aktorė D. Petraitytė). Nuo pat pradžios iki pabaigos dėdienė paperka dinamiškai ir motyvuotai kintančiomis kalbėjimo intonacijomis, pribuvėjos, kaimyninio bendrabūvio džiaugsmo, pavydo, nerimo ir kitomis būsenomis, ne tik tvirto, bet ir pažeidžiamo gyvenimo polifonija. Savo vietoje buvo ir dėdienės nesiekiantis aktorės amžius, netrukdantis atpažinti brandos. Tiesa, bent jau aš incesto Vaižganto „Nebylyje“ vis tiek nematau (kūrybiška šios temos traktuotė priklauso jau kitiems kitų autorių tekstams).Tačiau režisieriaus koncepciją premjeroje įkūnija estetiškai niuansuotos pirties gaivalo ir kitos sūnaus ir motinos santykių scenos, jose atsiradę aktorių balso ar judesio niuansai; kad ir perteikiant dėdienės išgąstį Jono elgsenos akivaizdoje. Spektaklyje įtikinamai perteiktas kitas panašaus lygmens „nenormalumas“ – dėdienės ir Kazio ryšys, pačiame Vaižganto kūrinyje turintis bent kelių prasmių spektrą.

 

Organiška bei savita yra ir kita nebylio moteris scenoje. Bent jau man kiek netikėtas buvo Anelės kaip lengvos koketės įvaizdis, tampantis atsvara meilės kankinės figūrai ankstesnėje maniškėje Vaižganto skaitymo istorijoje. Kita vertus, tai netrukdo scenoje skleistis ir kitai jos pusei – vidinei Anelės (aktorė M. Šaltytė) dramai. Savo išoriniu tylėjimu ir vidine dinamika intensyvi Anelės persona tragedijos katarsį pasiekia prisipažinimo Kaziui scenoje. Prisiminus Kazį, sunku nepastebėti premjeroje savo vaidmenį jau atradusį aktorių – gyvybingą, ne tokį pasimetusį (palyginti su eskizu) ir gal net vaižgantiškai paprastą (aktorius A. Gendvilas).

 

Daugiaplanis yra ir Jonas (aktorius A. Matutis), net ir veiksmo pabaigoje, kaip ir priklauso Vaižgantui, leidžiantis pajusti kažkokią tarpinę būseną, ribą tarp rojaus ir pragaro, blogio ir gražaus gaivalo. Per visą spektaklį įtaigiai plėtojamos Jono ir Anelės (ne)įmanomos meilės dramos, (ne)susitikimo situacijos. Viena sunkiausių ir, sakyčiau, vykusi scena spektaklyje – pirmoji išpažintis. Jonas, kunigas (aktorius V. Baranauskas) ir priešingos „stovyklos“ veikėjai dalyvauja savotiškame diablerie. Ši karnavalizuota velniava savo groteskišku vaizdu atsiduria ties antgamtės ir žmogaus pasąmonės riba – vienodai priklausydami vienai ir kitai pusei. O apie kokį šėtoniškumą ir pragarą kalbama pirminiame šaltinyje –nesiekė paaiškinti ir pats Vaižgantas. Savo dviguba jėga ši velniava sugrįžta ir meilės nuopuolio scenoje. Nepaisant įgarsinimo ir įvaizdinimo įtaigos, ši scena paliko ir abejonių, pavyzdžiui, ar tikrai ir kam reikalingas tas anoniminis pseudoteatrališkumas, deklaratyvūs komentarai, kodėl apskritai pasirinktas toks nuopuolio scenos sprendimas, kas juo siekta pasakyti… Ne tokia ekstravagantiška, bet įtaigi buvo mirties scena spektaklio pabaigoje, turint galvoje Vaižganto pasaulėvaizdį– brolžudiška tarsi Abelio ir Kaino istorijoje.

 

Nededant taško įspūdžiams ir nedarant kažkokių išvadų, manau, verta tiesiog pasidžiaugti daug asociacijų bei klausimų keliančiu „Nebyliu“, ir verta tikėtis, kad šis spektaklis turės savo žiūrovą.

 

Dalia JAKAITĖ

2014 m. vasario 21 d. 

 

www.balsas.lt (2014-02-27)

www.kamane.lt (2014-02-27)

 

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

lapkričio 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930EC

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis