Naujausias spektaklis

Vienos dalies detektyvinė tragikomedija

 

 

 



Artimiausia premjera

Maria Irene Fornes

Vienos dalies drama

 

 

Užkalbėjimas verbatimu Saulės mieste

Įsivaizduokite – švelnių pastelinių spalvų pavasario vakarą Šiaulių pagrindinės gatvės viduryje dėmesį patraukia užrašas didžiulėmis raidėmis: „Gražuolės“. Turėtų juk susidomėję subėgti – dėl skirtingų priežasčių, bet visi: vyrai ir moterys. Aš buvau prie Šiaulių dramos teatro prieigų likus mažiau nei pusvalandžiui iki spektaklio pradžios (balandžio 4 d. įvyko spektaklio minėtu pavadinimu, režisuoto Agnės Dilytės, premjera) ir buvau nustebusi, dar nematydama nenutrūkstančio srauto žmonių, plaukiančių į teatro pusę. Tačiau visi susirinko ir susėdo per ketvirtį valandos, kaip įmanoma tik miniatiūriniame mieste, o prie durų žiūrovų lūkuriuojantys Šiaulių teatro žmonės spėjo įkalti į galvą, kad tai, ką reikia stebėti šiame spektaklyje – kaip išsiskleis verbatimas.

 

Norėjosi „baisiau“, bet išėjo kaip visada

 

Teatras kaip menas nuostabus (ir toks išlieka XXI a.) todėl, kad tai niekuo kitu nepakeičiamas tikrovės simuliakras. Scenoje iš skirtingų ingredientų ir pakilus aukštai vaidybos temperatūrai „išverda“ tai, ko skonio ir nepajusi, kol viskas dar tik dėliojami receptai. Neabejotina, kad begalė „einamųjų“ atradimų ir praradimų lydi režisierių, kol ta nebesama scenos uždanga pergalingai „atitraukiama“ prieš žiūrovą. Pavyzdžiui, „Gražuolių“ scenografijos svarbus elementas yra lėkštės formos antena. Iš pradžių nelabai suvokiau, kam ji, negi todėl, kad ją paprasta „nurauti“ ir atvilkti (na taip, formalus pretekstas – spektaklyje „vyksta televizijos laida“)?

 

Bet kai aktorės pradėjo ant jos karstytis, kažkuri išsitiesė toje lėkštėje, antena vis dėlto savaip pradėjo veikti, siųsti teatrines bangas: pagalvojau – mėsytė ant lėkštės, kaip kokia padėta vištiena. Nenustebau, kai režisierė po spektaklio užsiminė, kad pradinė sceninius įvaizdžius pagrindusi idėja buvo – šios moterys tikros vištos. Aktorėms buvo sukurti absurdiški balti kostiumai (kostiumų ir scenografijos autorius – Artūras Šimonis), kurių stilistikoje dominavo didžiulis kiekis kokios nors purios materijos, gal ir tikrai primenančios plunksnas, jos užsitempė baltas pėdkelnes. Ir, deja, daugiau atrodė kaip grakščios gulbės net su absurdišku „futuristiniu“ iki krūtinės aukščio pakeltu sijonu ar kosminių įvaizdžių palyginimui ieškoti verčiančia šukuosena.

 

Nes, kaip dar kartą pasirodo, nieko nėra įprasčiau ir lengviau lietuvių teatre, nei sukurti ką nors gražaus. Per visą spektaklį nepalieka nuojauta, kad kažkas kruopščiai „dozuojama“, vis apgalvojant, kas leistina provincijoje. Jaučiamas ne pačių spektaklio kūrėjų inspiruojamas atsargumas. Prisiliečiama ir tarsi bijant nudegti atitraukiami pirštai: iš spektaklio reklamos galima tikėtis, kad bus rodoma, į kokius „rinkos santykius“ įtraukiamos naivios gražuolės, bet spektaklyje jų net plunksnelės lieka neapipešiotos. Iš tų dalykų, kurie šiame spektaklyje „išėjo“, „pasireiškė“ socialinės kritikos lygmeniu, – tai nebent stipresnės ir raiškesnės feministinės nuostatos, kurių nereikia net ieškoti Vladimiro Zabalujevo ir Aleksejaus Zenzinovo, kilusių iš Kostromos, pjesėje.

 

Šiek tiek šokiravo balta statulėlė virš scenos – jos negalima nepastebėti, net kai toje scenoje esama ir gyvų statulėlių: aktorės nugara į žiūrovus spektaklio pradžios laukė scenoje. Baltoji statulėlė – Marijos, ta „archetipinė“, nuleista galva ir žemyn nukreiptu žvilgsniu, esanti virš visų ir visko. (Moteriškai perrašyta Vaitkaus „Nebylio“ pabaigos maldos „citata“: „Pasigailėk mūsų“, kaip išeities taškas norint kaip nors polemizuoti?) Kalbantis apie spektaklį režisierė pasakė, kad spektakliu jai norėjosi pakylėti jų pilką kasdienybę: žiūrėjo į pilkus Šiaulių žmones ir jai norėjosi juos pakelti „porą metrų virš žemės“.

 

Kitas tiek pat „šventas“ svarbus scenos objektas – ekranas, kuris veikia taip agresyviai kaip televizorius, visu garsu užleistas per šeimos pietus. Tame sceniniame „televizoriuje“ matomos skirtingiausios vaizdo projekcijos, o spektaklio pradžioje ir pabaigoje net rodomas „filmukas“ (tų vaizdo „papildų“ autorius – Donatas Ravaitis): pradžioje aktorius grimuojasi ruošdamasis spektakliui (šioks toks sąlytis su kitais sceniniais vyksmais). O spektaklio pabaigoje (bet filmuke!) aktorius žais su gulbės (ar vištos) pūkais: nupūs vieną, dar vieną, pakartos tai daug kartų. O paskutinį… suvalgys tiesiog pabrėžtinai: niam niam (suprask: gyvenimas kai ką žiauriai sužiaumoja).

 

Kadangi tai pabaiga ir ji įsimenama, negalima kritiškai negalvoti, ar tokia metafora iš tiesų „skani“. Taip pat galutinai patvirtinama, kad tai, ką kūrė ir suteikė šiam spektakliui vyrai, – agresyvoka, vienaprasmiška, dar kaip nors specifiškai sureikšminta, kad nebebūtų galima kokia kitokia interpretacija. O tai, ką kūrė moterys, – subtilu, daugiaprasmiška, kompensuoja vyriškuosius akibrokštus… Jų tarpininkavimas – režisūra, vaidyba – užglaisto nelygumus, kurių atsiranda dėl kitų sceninių diskursų, pavyzdžiui, to verbatimo (kalbu apie pjesę), vaizdo projekcijų, kostiumų, scenografijos – kurtų vyrų – ekscentriškumo.

 

Sukurta Kostromoje – mandagiausiame Rusijos mieste

 

Ne, tai ne korektūros klaida, nors kalbama apie grožį. Kostroma pretenduoja būti mandagiausias, o ne madingiausias Rusijos miestas. Tai va, ta Kostroma – vos kiek daugiau kaip du šimtai kilometrų nuo Maskvos nutolęs vadinamojo Rusijos aukso žiedo miestas, buvęs garsus ir dėl vienuolyno. Jeigu autoriai kalbino gražuoles iš šio miesto – aš jau pradedu šypsotis – tai beveik tas pats, kas kalbinti kilmingų mergelių instituto auklėtines. Paskaitykime įspūdžius internete: „…labai malonūs žmonės. Čia, galima sakyti, nereikia turėti kelionių vadovo – gyventojai puikiai žino miesto istoriją ir būtinai patars, ką reikia pamatyti ir kur nuvažiuoti. Per visą dieną Kostromoje neteko pamatyti nė vieno benamio, paskutinį keiksmažodį išgirdau tik važiuodamas, dar bent 50 kilometrų iki miesto.“

 

Išsiaiškinau viską, kaip reikiant kibusi į tą verbatimą, pagrindusį teatrinį „TV šou“, kuriame gražuolės turėjo atsakyti į klausimus, kurie darėsi vis intymesnio pobūdžio, bet jokios tamsios aistros neatsivėrė. Priešingai, pokalbis pakrypo link tabu (keistoka, bet atviravimas – apie tabu): visoms vaikystėje vienaip ar kitaip draudė žiūrėti televizorių tuo metu, kai kas nors bučiuojasi, o kitos pajusdavo, kad pačioms reikia nusisukti. Dėmesingai klausydamasi, kas sakoma, nes tokią nuostatą žiūrovui diegia visa šio spektaklio informacinė aplinka, kurią teatro medijos sugebėjo sukurti, labai greitai pradėjau jausti, kad esama kažkokios esminės „neatitikties“. Tas verbatimas, iš kurio visų tiek buvo tikėtasi, priešingai, ne padeda peržengti turimų įsivaizdavimų ribas, o atveria labai jau suvaržytų „intymumų“ pasaulėlį.

 

Jaučiau kažkokios subkultūros itin specifinį veikimą, kai viskas itin atsargiai tepaliečiama. Scenoje „atviraujant“ apie patiriamą, tiksliau – nepatiriamą, orgazmą, pagalvojau, kad kažkas tiesiog kaip vienuolyne. O dar spektaklio vizualinės plotmės reguliuotojas toje vietoje „paleido“ televizinius vaizdus, kuriuose bėga-šaudo-gaudo. Negi manyta, kad pusė salės tokių „intymumų“ akivaizdoje norėtų skradžiai žemę prasmegti, tad jiems leidžiama pažiūrėti televizorių? O norint – priešingai – ir matyti, ir girdėti viską, kiek sudėtinga buvo paskirstyti dėmesį. Ir atsibodo, nes taip ir nebuvo „atlygio“ – tokio kontrapunkto buvimas vis dėlto nekodavo jokios prasmės. Na, buvo primenama, kad mūsų realybė – iš multidimensijų… Tai žinome iš begalinių interviu visokiems gyvenimo būdams, kuriuose akcentus paryškina kokia nors „redaktoriaus ranka“, nors nepridedamas joks paaiškinimas, kad tai – tikras groteskas (aptariamo spektaklio kūrėjai jį vadina gyvenimo būdo grotesku).

 

Smalsumą iš pradžių sužadino, bet viską pastatė ant nepatikimos kortos tas akcentavimas, kad mes kuriame verbatimo teatrą (taip vadinamas „dokumentinis teatras“, kurio verbalinis diskursas sukonstruojamos iš tikslių žmonių pasakytų frazių, kalbantis tam tikra tema). Vienas „bet“ – ką šiauliečiams galima pasiūlyti labiau stulbinančio ir bauginančio nei… Lietuvninkaitės ir Vaitiekaitytės apklausų verbatimai? Aš nenoriu savo pačios tekstu atitrūkti nuo konkretaus teatrinio įvykio – spektaklio, – nuvesti skaitytojo mintį į kitą pusę nei to savaip įdomaus spektaklio interpretacija, tačiau tai, kas kirba kolektyvinėje pasąmonėje, yra egzistuojantys dalykai. Ignoruojant tai, kas tikrai šiurpina ir šokiruoja pačiame gyvenime, atrodo, kad norima pigiai sureikšminti imitavimą ir simuliaciją – kas iš tiesų teatras ir tėra.

 

Ir prieš „patiekiant“ tokį spektaklį, kuriam žiūrovų įsitraukimas yra svarbesnis nei klasikinės dramos ir teatro žiūrovų, tenka pagalvoti, kiek ir kuo galėtų būti įjautrinta atitinkamos auditorijos – šiuo atveju Saulės miesto – kolektyvinė pasąmonė. Taip, teatras yra uždara psichologinio eksperimentavimo erdvė, – saugi, nes po pabaigos scenoje dar visada yra pabaiga salėje: viskas baigiasi šviesų įsižiebimu, plojimais, gėlėmis, yra net galimybė pabėgti pamačius, kur link krypsta spektaklis (man iš kairės sėdėjusios trys žiūrovės kažkodėl išėjo per pertrauką, bet iš dešinės sėdėjusi pora užnešė ant scenos visą glėbį ankstyvųjų tulpių). Tačiau gyvenimas kartais nudegina taip, kad jokio verbatimo burtažodžiai neužgydo.

 

Gražuolės

 

Labai gerbiu rusų autorius už jų kūrybos humanizmą. Tad iš anksto reikia tikėtis, kad ir šiame diskurse (jeigu priimsime siūlomas vertinimo taisykles, kad tai verbatimas, ne šiaip pjesė) stiprės draminė įtampa ir bus kulminacija, skirta humanistinėms vertybėms pabrėžti. Ir, žinoma, artėjant spektaklio pabaigai nuskamba klausimas: „Kas yra pasaulyje gražiausia?“ O atsakymas – „jauna mergina“. Tai spektaklio idėja, su kuria, žinoma, absoliučiai sutinkame. Todėl, kad ji gyvybinga – kūnu ir psichika. Ją dar galima „ištraukti“ iš daugelio žlugdančių situacijų kaip iš nevykusių „šou“ kostiumų (ta pati logika, pagal kurią gydytojai ypač mėgsta jaunus ligonius, kuriems „iki vestuvių viskas užgis“).

 

Tai rusiškas priežodis. Ir su šia kultūra sietina vertybių skalė, taikoma moteriškumui dviejų rusų pjesės autorių – vyrų, dirbančių istorijos tyrimų, pedagogikos, žurnalistikos ir kt. srityse. Mano manymu, ta aplinkybė, kad jie kilę iš garsiosios Kostromos, leidžia atsakyti į klausimą, kodėl pjesė tokia mandagi, nepaisant lūkesčių, siejamų su verbatimu. Štai kokia ypatinga ir skirtinga gali būti mažytė, pavyzdžiui, miesto bendruomenė. Tai kaip spektaklio nelydės ta beviltiško „gražumo“ grėsmė, jeigu pagrindinis „prizas“ vis dėlto bus atiduotas kokiam nors „-umui“ (švelnumui, naivumui, padorumui… ir dar dvylika „-umų“ išvardyčiau). Vien pseudonimai kokie: Širdžių dama (akt. Silvija Povilaitytė), Princesė (akt. Monika Šaltytė), Mažylė (akt. Vilija Paleckaitė), Svajotoja (akt. Agnė Kiškytė)…

 

Tie iš pačios pjesės sklindantys „-umai“ nors ir mažais „grybštelėjimais“, bet visi kartu ir pasikasa, padarydami tikrą smegduobę spektaklio bendrame diskurse (tokį norėčiau siūlyti terminą, kad analizėje nieko nemistifikuočiau paslaptinga verbatimo sąvoka, bet būtų išlaikyta nuoroda į specifinius žanrinius reikalavimus). Moterų atvirumas labai ribotas, ir patirtys, apie kurias jos pasakoja, perteikiamos veikiant griežtai savicenzūrai. Ta moteriškumo savicenzūra ir yra didžiausia vidinė grėsmė tokiame spektaklyje. Zabalujevas ir Zenzinovas, kiek galėjau suprasti iš gana plataus jų pristatymo spektaklio programėlėje, ne sociologai. Nekilo įtarimų, kad jų sumanymas išgauti kažką efektingo iš pokalbių, įrašomų diktofonu, su „pusšimčiu gražių moterų, kurios, be įgimto grožio, dideliais pasiekimais gyvenime pasigirti negalėtų“, nieko gero nežada. Jokios ypač dramatiškos medžiagos.

 

Pirma, pokalbio situaciją pakeičia pakištas mikrofonas. Antra – „paprastas“ žmogus jokių išskirtinių įžvalgų savaime nepateiks. Gražuolė ir liko „daugiau niekuo negalinti pasigirti“ (suprask – prasta), kad stokoja analitinių gebėjimų. Trečia – trukdo rusų masinei kultūrai būdinga nuostata šokiruoti, siekti efekto dėl paties efekto: „O kas yra grožis?“ (Ir tuoj pat užgniaužiamas autentiškas atsakymas pateikiant versijas: gal tai? o gal tai?)

 

Socialinius specifiškumus reikia mokėti užfiksuoti. Mokėti išskirti iš gyvenimo tai, kas tiktų menui – tam reikalingas ir intelektas, ir gyvenimo pažinimas, ir – ypač – puikus šiuolaikinės kultūros pažinimas. Tai, kas kažkur dar funkcionavo prieš dešimt metų, oi, kaip kartais gali būti nebepritaikoma mūsų realybei. Šiuo požiūriu pirminė pjesės aprėptis buvo per maža, suvokiant, kokios prasmės formuotos spektaklyje. Paklausta apie spektaklį, pasakiau teatro vadovui Antanui Venckui, kad įžvelgiu disproporciją tarp spektaklį kūrusios grupės galimybių ir kokia pjesė buvo pasirinkta.

 

Šiaip pagirtina, kad statant spektaklį padaroma daugiau, nei atrodytų įmanoma, bet pagalvojau apie feminizmo dar mažai paveiktą lietuvių moterų režisierių nuostatą pradėti nuo nedaug. Prisimenu, kad režisierės Laimos Adomaitienės „Trys mylinčios“ man pasirodė net nutolęs nuo Žemaitės spektaklis dėl to dirbimo-perdirbimo, sudėtingesnio režisūrinio antstato. Spektaklio vizualinių dalykų meistras A. Šimonis man prasitarė, kad režisierė A. Dilytė du spektaklio statymo mėnesius daugiausia užsiiminėjo – psichoterapija! Neišgirdau daugiau paaiškinimų, bet manau, kad galiu tai pavadinti mažytės moteriškos bendruomenės kūrimu, pradedant nuo kiekvienos aktorės asmenybės gaivinimo, vertės iškėlimo. Tai ir padėka už tai – seseriška. Šiek tiek provokuojant: išsivežk ir tu, režisiere, netikėtą mūsų dovaną. Norime, kad būtum spindinčiai graži ir… su moteriškos galios atributais.

 

Agnės voverės kailio spalvos ilgaauliai, su kuriais ji net ant scenos po spektaklio užšoko, rodantys, kas statant šį spektaklį buvo business manager (aš vaikštau irgi su tokiais batais, kad jeigu ką – arkliukui galėčiau spirt atgal), turėjo iškilmingai būti pakeisti gražuolės apavu. Aktorės – įsivaizduokite – iš visos laimingos ir dėkingos kolektyvinės širdelės tiesia po spektaklio dovanytę… ir jau matyti batelis pačia aukščiausia pakulne. Įdomu, ar tik vienas – simboliškai, ar abu – tikrai nešioti? Abu, žinoma! Pirkti gal parduotuvėje tuo gražiausiu pavadinimu: „Saulės miestas“… Įsivaizduoju, kad turėjo būti kažkoks sąmokslas, kažkaip nutekinti duomenys (batelių dydis)…

 

Net keli žmonės man yra sakę, kad Šiaulių dramos teatro scena ypač „laiminga“ pastaruoju metu joje kūrusiems jauniems teatro menininkams. Jie sukūrė reikšmingus darbus: spektakliai buvo pastebėti, apdovanoti. Manau, kad taip yra dėl pačių įvairiausių dalykų – ir techninių (mažiausios Lietuvoje „didžiosios“ scenos, kurią lengviau užvaldyti), taip pat niekaip neapibrėžiamų, kuriuos įvardijame kaip „atmosferą“ – mažiau reikia orientuotis į sostinėje tik išblaškančius standartus, kai esi „šiaurėje“. O dėl to jaunumo – paklausus spektaklio kūrėjų, kiek jie yra jau sukūrę spektaklių, muzikos, scenografijos darbų spektakliams, atsakymai aprėpė nuo penkiolikos iki penkiasdešimt. Tai labai daug!

 

 

Rima POCIŪTĖ

2014 m. balandžio 22 d.

www.satenai.lt

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

lapkričio 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930EC

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis