Naujausias spektaklis

Maria Irene Fornes

Vienos dalies drama

 

 



Artimiausia premjera

Vienos dalies spektaklis vaikams nuo 4 metų

pagal Džanio Rodario apysaką-pasaką

„Dusyk gyveno baronas Lambe…

Sprendimus padiktavo kontekstai. Prieš „Dumblo“ premjerą kalbamės su režisieriais Goda Palekaite ir Aaronu Kahnu.

Aaronas Kahnas ir Goda Palekaitė. A. Staponkaus nuotr.Lapkričio 25 ir 26 d. Šiauliuose įvyks spektaklio pagal kubiečių kilmės amerikiečių autorės Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“ premjera. Apie netradicinius sprendimus ir įvietinto spektaklio kūrimo ypatumus kalbamės su režisieriais Goda Palekaite ir Aaronu Kahnu (JAV).

 

Godą Palekaitę žinome kaip scenografę ir kostiumų dailininkę, kurios darbai ne kartą nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“. Aarono Kahno vardas Lietuvos teatro bendruomenei mažai žinomas. Tad pirmiausia prašau režisierių papasakoti apie save.

 

Aaron Kahn: Esu žydų, lietuvių bei amerikiečių kilmės teatro menininkas iš Čikagos. Mano protėviai – litvakai, kilę iš Salantų. Gimiau 1975 metais, septynerius metus gyvenau Paryžiuje. Čia, „École Internationale de Théâtre Jacques Lecoq“, studijavau judesio analizę, pantomimą, kaukių teatrą, akrobatiką ir improvizaciją, dalyvavau Peterio Brooko, teatro „Complicité“ bei Jerzy Grotowskio kolegų rengtuose seminaruose. Teatro režisūros ir tarptautinių mokslų bakalauro laipsnį įgijau Marlboro koledže Vermonte (JAV). Nuo 2016 m. birželio gyvenu ir dirbu Vilniuje. 2017 m. vasarį su Goda įkūrėme ne pelno organizaciją „Rather Than Happiness“, su kuria vykdome keletą projektų.

 

Goda, kodėl Jūs, puiki scenografė, nusprendėte imtis režisūros?

 

Goda Palekaitė: Šiuolaikiniame teatre tarpdiscipliniškumas yra savaime suprantamas. Iki šiol drąsiai nerdavau į man naują sritį, tačiau nuo praeities pasiekimų ir planų bandydavau atsiriboti. Neseniai pajutau, kad skirtingos, bet man vienodai svarbios kūrybos vizijos neprivalo rungtis naikindamos viena kitą. Bandymas skirstyti profesijas į „mano“ ir „ne mano“ atrodo atgyvenęs. Imtis „Dumblo“ režisūros nebuvome iš anksto suplanavę, veikiau tai mūsų ir naujų Šiaulių dramos teatro vadovų bendradarbiavimo pasekmė. Norėčiau akcentuoti visos kūrybinės grupės darbą. Kurdami „Dumblą“ buvome svarbūs visi: mes su Aaronu kaip režisieriai, gyvai spektaklį įgarsinantis Gintautas Gascevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršys ir trys puikūs Šiaulių dramos teatro aktoriai – Monika Šaltytė, Aidas Matutis ir Antanas Venckus.

 

Aaronai, koks teatras jums imponuoja, kas labiausiai paveikė jūsų teatrinį mąstymą?

 

A. K.: Šiandien mane domina teatras, naujai permąstantis aktoriaus ir erdvės santykį, teatras, atsižvelgiantis į sociopolitinį kontekstą. Manau, tai bus akivaizdu ir mūsiškėje „Dumblo“ adaptacijoje. Šiame pastatyme keliame klausimą, kur yra ta plonytė linija, skirianti teatrą nuo to, kas jau nebėra teatras. Ne vienus metus tyrinėju ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo, mane domina ši abipusė dialektika ir darbai, kuriuose ieškoma novatoriškų būdų to siekti. O praeityje mane labai įkvėpė Simonas McBurney ir jo trupė „Complicité“. Man įdomus ir interaktyvusis teatras, ypač jei tai atliekama taip gerai, kaip tai daro trupės „Living Structures“, „Shunt“ bei „Punchdrunk“. Vis svarbesni man darosi ir atvirai politiški darbai, tokie kaip Lauros Poitras, Tarynos Simon, Adamo Curtis, Bertolto Brechto, Heinerio Muellerio, Katie Mitchel ar Timo Etchellso.

 

Kaip pjesė „Dumblas“ pateko į jūsų akiratį? Kuo ji jums asmeniškai įdomi?

 

A. K.: Nors Marios Irene Fornes pjesė „Dumblas“ parašyta 1983 m., jos turinys nė kiek nepaseno. „Dumblas“ tarsi įkūnija paprastą, bet labai taiklų Lope de Vegos teatro apibrėžimą, skelbiantį, kad „teatras – tai vienas ar keli aikštelėje aistringai konfliktuojantys žmonės“. Ši pjesė užduoda ir kitą klausimą, kurį Davidas Mametas vadina „esminiu dramatiniu klausimu“ – kaip gyventi pasaulyje, kuriame esi pasmerktas mirčiai? „Dumblo“ mikrokosmosas šiandien tarsi atspindi visą mūsų planetos makrokosmosą.

 

Jūsų sprendimas statyti spektaklį dviese – gana reta praktika Lietuvoje. Kaip vyksta toks bendras režisūrinis darbas?

 

G. P.: Prisipažinsiu, kartais labai sunkiai, o kartais – stebėtinai lengvai. Mums su Aaronu bendradarbiavimas nėra naujiena. Esam jau nemažai nuveikę kartu ir gerai žinom tarpusavio santykių dinamiką bei konfliktų priežastis, kaip ir vienas kito privalumus. Aaronas daugiau dirba su judesiu, balsu – jis dirba kaip aktorius su aktoriais ir kaip režisierius mąsto labai konkrečiai, o aš stengiuosi sustyguoti visumą: erdvės, garso, vaizdo, teksto, kūnų, emocijų, idėjų sąskambius.

 

A. K.: Režisuoti su kitu yra daug sunkiau nei vienam. Įdomu, kad įtampa tarp skirtingų lyčių sudaro ir spektaklio veikėjų santykių pagrindą. Mes su Goda puikiai papildome vienas kitą, nors visą laiką esame priversti derinti savo kūrybos trajektorijas. Režisuodamas vienas niekada nesusidurtum su tokiu poreikiu, o ši priverstinė idėjų artikuliacija, manau, tikrai vertinga.

 

Spektaklis bus bendra „Rather Than Happiness“ ir Šiaulių dramos teatro koprodukcija. Kodėl taip nusprendėte?

 

G. P.: Taip, pilnos koprodukcijos, t.y. ne tik „suneštinių“ finansų, bet ir bendro spektaklio prodiusavimo pavyzdžių, Lietuvoje dar labai mažai. „Rather Than Happiness“ yra jauna meninių iniciatyvų agentūra. Iki šiol mūsų projektai buvo gerokai mažesni. „Dumblas“ – pirmas didelės apimties „Rather Than Happiness“ darbas, kurį man, kaip organizacijos vadovei, būtų sunku suvaldyti be rimtos institucijos pagalbos. Esu labai dėkinga Šiaulių dramos teatro vadovams Aurimui Žviniui ir Pauliui Ignatavičiui už pasitikėjimą, o visam personalui – už sėkmingą darbą jiems neįprastomis sąlygomis (spektaklis bus rodomas ne teatre, o tam visiškai nepritaikytoje erdvėje – apleistos mokyklos salėje). Didžiausiu teatro indėliu įvardyčiau trijų puikių aktorių talentą ir energiją, su kuria jie dirba kiekvienoje repeticijoje. Aidas Matutis, Monika Šaltytė ir Antanas Venckus yra labai atviri, kūrybiški ir eksperimentuoti nevengiantys menininkai, nesunkiai įvaldę neįprastą erdvę ir kontekstą. Labai džiaugiuosi „Dumblo“ aktoriais ir negaliu sulaukti žiūrovų reakcijos.

 

A. K.: Sakoma, kad 80 procentų režisieriaus sėkmės lemia aktoriai. Šiaulių dramos teatro aktoriai noriai priima mūsų siūlomą repeticijų stilių. Repeticijose išties puikiai bendradarbiaujame, visi nuoširdžiai mėgaujamės kūrybiniu procesu.

 

„Dumblas“ repetuojamas ir bus rodomas apleistos, jau keletą metų neveikiančios mokyklos salėje. Kaip ši specifinė erdvė paveikė patį spektaklį ir scenografinius sprendimus?

 

G. P.: Tai įvietinto (angl. site specific) teatro pavyzdys. Šis terminas reiškia, kad vieta ir erdvė ne tik veikia, bet ir diktuoja esminius sprendimus. Ne tik scenografinius, bet ir veiksminius, garsinius, teminius akcentus. Apleista mokykla spektaklio erdve tapo visai neplanuotai – dėl susiklosčiusių aplinkybių, o vėliau virto svarbiausiu „Dumblo“ elementu. Panašiai atsitiko ir su garsiniu sprendimu. Iš anksto žinojome, kad mums reikės gyvo triukšmo kompozicijos, kurią dabar puikiai atlieka šiaulietis būgnininkas Gintautas Gascevičius. Tačiau netikėta, kad visi jo naudojami muzikos instrumentai buvo rasti čia, mokykloje. Šis spektaklis – tai vienas iš tų retų atvejų, kai kontekstas pasiūlo daug geresnį sprendimą, nei patys būtume sugalvoję.

 

A. K.: Vien jau aplinkybė, kad feministinė pjesė apie neturtingų veikėjų neraštingumą ir išsilavinimo problemas statoma apleistoje sovietinių laikų mokykloje, siūlo įdomias interpretacijas. Taip atsirado ir iš anksto neplanuota, bet natūraliai prigijusi improvizuota ekskursija po mokyklą prieš spektaklį. Tikiu, kad „Dumblas“ bus vienas iš daugelio sėkmingų pavyzdžių, kai pasirinkta vieta prasmingai veikia patį spektaklį ir jo percepciją.

 

Aaronai, „Dumblą“ esate statęs ir anksčiau. Kuo šis spektaklis bus ypatingas, kitoks?

 

A. K.: Šiame „Dumblo“ pastatyme galbūt labiausiai imponuoja tai, jog žiūrovai sėdi taip arti. Taip sukuriamas tiesioginis ryšys tarp žiūrovo ir paties vyksmo. Spektaklio įvietinimas ir viso veiksmo apgaubimas gyvai atliekama šiuolaikine eksperimentine noise (triukšmo) stiliaus muzika intriguoja ne mažiau. Ginto kuriamas garso menas, naudojant tikrus objektus, yra tarsi viso spektaklio kvėpavimo sistema. Pasiūlėme jam „sugroti scenografiją“ ir jis tai padarė aukščiausiu lygiu – garsinėmis vibracijomis sukūrė neįtikėtiną spektaklio skambėjimą, gal tiksliau, „kvėpavimą“, kokio dar nesu nei matęs, nei girdėjęs.

 

Savo idėjos įgyvendinimui ir kartu režisūriniam debiutui pasirinkote Šiaulius. Kaip manote, ar publika pasirengusi „priimti“ tokio formato spektaklį?

 

G. P.: Nedideli Lietuvos miestai turi neįtikėtiną kultūrinį potencialą. Pokyčiai Šiauliuose akivaizdūs. Nuo to laiko, kai prieš aštuonerius metus pirmą kartą dirbau šiame teatre (su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi statėme spektaklį „Kova“ pagal Franzo Kafkos tekstus) daug kas pasikeitė. Džiaugiuosi matydama, kad kultūros žmonės įsileidžiami į įdomiausias miesto erdves, teatrui vadovauja jauni energingi žmonės.

 

Aaronai, jau kurį laiką gyvenate Lietuvoje ir turėjote galimybę susipažinti su mūsų šalies teatro gyvenimu. Kaip vertinate Lietuvos teatrą pasauliniame kontekste?

 

A. K.: Lietuvos teatras yra labai aukšto lygio. Daug kas, ką čia mačiau, man paliko gerą įspūdį. Darbas su, mano akimis žiūrint, rusiškos tradicijos repertuariniu modeliu man atrodo neįprastai ir yra visiškai nauja patirtis. Mano nuomone, aktorių situacija Lietuvoje yra pavydėtina: tai, kad jie gali gyventi iš atlyginimo už nekomercinę veiklą, amerikiečių menininkui atrodytų didelė prabanga. Taip pat man pasirodė, kad Lietuvos žiūrovai toleruoja ilgas tragedijas bei sudėtingas klasikos interpretacijas, netgi jų pageidauja, stebina, kad teatro lankytojai neretai prieš spektaklį jau būna perskaitę pjesę.

 

Kokią žinutę „Dumblas“ siunčia žiūrovui? Kas jums šio projekto atveju būtų režisūrinė sėkmė?

 

A. K.: Aktoriai, vaidinantys spektaklyje, labai nustebo sužinoję, kad 32 milijonai amerikiečių yra neraštingi, kaip ir „Dumblo“ veikėjai. Panašu, kad daugelis lietuvių mano, jog skurdas, benamių klausimai ir kitos socialinės negandos (priklausomybės, sveikatos apsaugos ar išgyvenimo problemos) Amerikoje neegzistuoja. Sunku patikėti, bet ši pjesė nėra nutolusi nuo amerikietiškos realybės – atokesnėse Amerikos vietovėse tokių „Dumblo“ veikėjų yra labai daug.

 

G. P.: Nors darbo sąlygos nelengvos, kūrybinė aplinka labai palanki. Tikiuosi, kad šis spektaklis ne tik pasieks pavienį žiūrovą, bet ir padrąsins miestą, užuot kompleksavus ir ignoravus praeities „monumentus“, pradėti su jais „dirbti“. Juk Šiauliai – Lietuvos Detroitas!

 

 

Parengė Nomeda ŠATKAUSKIENĖ

2017 m. lapkričio 24 d.

„7 meno dienos“, Nr. 39 (1233), 2017-11-24

www.7md.lt

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

gruodžio 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis