Naujausias spektaklis

Vienos dalies detektyvinė tragikomedija

 

 

 



Artimiausia premjera

Maria Irene Fornes

Vienos dalies drama

 

 

Spektaklis „Dibukas“
Sakyčiau, kad teatre metuose kartą turi apsilankyti kiekvienas save gerbiantis ir inteligentu besivadinantis žmogus. Teatras vieta, kuri ne tik kuria, bet ir skleidžia bei apjungia vieningą kultūrą: pjesė, muzika, choreografija, vaidinimas – viskas susitinka spektaklyje.
 
Taip galvodama, visada stengiuosi neapeiti dramos teatro ir, radusi kas patraukė akį ir mintį, visada ten užsukti (kad ir krapštydama paskutinius banknotus) nusitempdama ir artimus.
 
Ne išimtis ir vakarykštis vakaras, kai pirmiesiems šalčiams spaudžiant skubinomės patekti į, pasirodo, ne ką šiltesnę Šiaulių dramos teatro salę, kurioje šiauliečių laukė premjerinė mistinė muzikinė dviejų dalių drama „Dibukas“.
 
Spektaklis – Simono Anskio 1916 m. Vilniuje jidiš kalba parašytos pjesės interpretacija, pristatyta rusų kalba kuriančio žydų kilmės rašytojo Alekso Tarno; na, o į mūsų sceną kūrinį atnešė žymus lietuviško kino bei teatro režisierius Raimundas Banionis (filmai: „Mano mažytė žmona“ (1985); „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990); spektakliai: „Ratas“,  „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kt.).
 
Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, kas tas dibukas ir su kuo jis valgomas, taigi trumpai: legenda apie dibuką (mylimojo kūne apsigyvenusią kito sielą) žydų folklore aptinkama nuo XVI a., tačiau autentiškas tekstas nėra išlikęs; padavimai apie jį, matyt, bus atgiję paties Anskio pjesės dėka. Šios pjesės herojus Chonenas po dviejų metų grįžęs į gimtąjį miestą sužino, kad jo mylimoji, turtingo pirklio dukra, Lėja, tėvo nurodymu, sulaužant jaunystės draugui duotą pažadą, ištekinama už kito vyro. Įvaldęs mistines Kabalos galias, Chonenas imasi veiksmų ir įkalba mylinčią Lėją likti su juo, kad ir kitokiomis sąlygomis…
 
Šiaulių dramos teatro scenoje įsikūręs „Dibukas“ paliko visai neblogą įspūdį. Pirmiausia scenografija: atlikėjams virš galvų kabantys žydų antkapiai, daugiafunkcinė spinta-kambarys, laiku ir vietoje išnyrančios skaidrės – visa turėjo racijos ir, sakyčiau, padėjo iškęsti ne vieną akimirką, kai žiūrėti žydiško humoro krislų prisigėrusią dramą buvo kiek sunkoka, vis tikintis, kad įvyks kas nors daugiau, negu vyksta.
 
Neslėpsiu, pirmoji spektaklio dalis man pasirodė kiek nuobodoka, bet prasidėjus antrajai reikalai pradėjo taisytis: daugiau veiksmo, daugiau estetikos vaizduose, o kur dar choreografiniai sprendimai bei angeliškas Lėjos kostiumas, atlikę ne ką prastesnius vaidmenis.
 
Vaidybiniai sprendimai didesnio įspūdžio spektaklyje man nepaliko. Atrodo lyg aktoriai paprasčiausiai nuskendo vykusioje scenografijoje, Fausto Latėno muzikoje, choreografijoje ir kostiumuose. Ir nors be aktorių šie daiktai yra tik daiktai, visgi, apie vaidybą nėra ko daug pasakyti. Aktoriai tiesiog atliko savo darbą – profesionaliai įkūnijo personažus; nors per daug dvasios, bent jau aš, sėdėdama salės viduryje, jų vaidmenyse, nepajaučiau. Išmintį daryčiau tik Ingai Jarkovai, atlikusiai Lėjos vaidmenį – tai aktorė, kuria tikrai lemta ja būti.
 
Nors spektaklio programėlėje teigiama, kad drama „gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą“, pati taip drąsiai šito neteigčiau ir susilaikyčiau nuo tokių sunkiai išpildomų pretenzijų. Šiuokart „Dibuko“ koziriai tebūna (ne)klasikinė romantika (+ bolivudo/indijos prieskoniai) puikius apipavidalinimas ir į madą XXI amžiuje atėjęs žydų tautos klausimas ir susidomėjimas ja.
 
Trumpai drūtai: nesigailiu, kad pamačiau „Dibuką“, bet negaliu sakyti, jog pasitaikius progai grįžčiau jo pamatyti dar kartą. Matyt, tai tiesiog ne mano kūrinys.
 
O kad sužinotumėt kaip ten iš tikrųjų – teks pamatyti patiems J.
 
Roberta Stonkutė (bloggerė soberruby)
 
2014 m. spalio 19 d.
« Grįžti atgal | Atnaujinta
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis