Naujausias spektaklis

Aldo Nicolaj

 

Dviejų dalių drama

 

Režisierius – Juozas Žibūda

Artimiausių premjerų informacija ruošiama...

Kai pa­kan­ka duo­nos ir van­­dens

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riaus, tru­pės va­do­vo Vla­do Ba­ra­naus­ko ke­lio­nių ki­še­nė­je nu­gul­da­vo Dže­ko Ke­rua­ko „Ke­ly­je“. „Gal aš sa­vo dū­šio­je esu dau­giau ar ma­žiau kaž­koks val­ka­ta? Ar bit­ni­kas“, – svars­to. 70-ąją su­kak­tį ak­to­rius sa­vait­ga­lį mi­nės prem­je­ra „Ru­dens is­to­ri­ja“, sce­no­je jo gar­baus am­žiaus he­ro­jus ry­šis drą­siam poel­giui – pa­bėg­ti. Ak­to­rius vi­sa­da ža­vė­jo­si drą­siais žmo­nė­mis, o drą­siau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo žings­niu va­di­na spren­di­mą sto­ti į ak­to­ri­nį. Šian­dien sa­ko praei­ties bi­jąs la­biau nei atei­ties.

 

Di­džiau­sia be­­pro­­ty­­bė

 

Į re­dak­ci­ją V. Ba­ra­naus­kas atei­na ne­ši­nas ro­žė­mis. Kaip vi­sa­da – ga­lan­tiš­kas, im­po­zan­tiš­kas, poe­tiš­kas. Ir su poe­zi­jos kny­ga po­rtfe­ly­je.

 

– Sek­ma­die­nį Vals­ty­bi­na­me Šiau­lių dra­mos teat­re ju­bi­lie­jų mi­nė­si­te Al­do Ni­co­laj spek­tak­liu „Ru­dens is­to­ri­ja“ (re­ži­sie­rius Juo­zas Ži­bū­da). Koks tai spek­tak­lis?

– Apie ką ga­li bū­ti „Ru­dens is­to­ri­ja“? Yra ke­tu­rios pa­sau­lio ša­lys, ke­tu­ri vė­jai, ke­tu­ri evan­ge­lis­tai, ke­tu­ri me­tų lai­kai… Ir atei­na ru­duo…

 

Spek­tak­lis yra apie pa­gy­ve­nu­sius vy­rus, 77 me­tų, ku­rie nu­spren­džia pa­bėg­ti nuo vai­kų. To­kia trum­pa is­to­ri­ja. Gar­saus ita­lų dra­ma­tur­go ti­piš­ka ita­liš­ka pje­sė, se­kan­ti Eduar­do De Fi­lip­po pė­do­mis. Gra­ži, grau­di is­to­ri­ja. Ji man ne­tgi idi­liš­ka at­ro­do, nors gal ne vi­si su­tiks. Nos­tal­giš­ka, su ato­dū­siais, su aša­rė­lės nu­brau­ki­mu, su žmo­giš­kais san­ty­kiais, su žiū­rė­ji­mu vie­nas į ki­tą, su pa­de­ja­vi­mais. Ir su tru­pu­čiu iro­ni­jos, pa­šmaikš­ta­vi­mo.

 

– Jei­gu bū­tu­mė­te žiū­ro­vas, dėl ko jūs aša­rą brauk­tu­mė­te šia­me spek­tak­ly­je?

– Gal dėl to, kad ne­tu­rė­čiau tiek drą­sos, kaip jie – iš­va­žiuo­ti. Vi­sa­da ža­viuo­si drą­siais žmo­nė­mis. Ar­ba ryž­tin­gais. Jau vai­kys­tė­je skai­čiau kny­gas apie ke­liau­to­jus į Šiau­rės aši­ga­lį… Vi­sa­da man pa­tys įdo­miau­si bu­vo žmo­nės, ku­rie su­ge­ba per­lip­ti per sa­ve: li­pa į kal­nus, ke­liau­ja sun­kiau­sius tu­ris­ti­nius žy­gius. Sa­vo­tiš­ki ma­zo­chis­tai. Aš pa­ts plau­kio­jau bai­da­rė­mis, plaus­tais, ži­nau, ką tai reiš­kia.

 

– Ko­kį drą­siau­sią žings­nį esa­te pa­da­ręs?

– Man at­ro­do, kad drą­siau­sias žings­nis, kad įsto­jau į kon­ser­va­to­ri­ją, į ak­to­ri­nį. Tai yra pa­ti di­džiau­sia be­pro­ty­bė! Kiek­vie­ną nak­tį at­si­bun­du ir gal­vo­ju: na už­ten­ka tos be­pro­ty­bės! Tapk nor­ma­lus!

 

Ge­rai mo­kiau­si, man ge­rai se­kė­si ma­te­ma­ti­ka, bu­vau net res­pub­li­ki­nės ma­te­ma­ti­kų olim­pia­dos pri­zi­nin­kas. Iš­šo­kau! Ne­ži­nau, kaip ki­ti, bet aš vi­sa­da gal­vo­ju, kad esu ne­tin­ka­mas sce­nai… Aš toks ne­tin­ka­mas… Man ge­riau už­ku­li­siuo­se sto­vė­ti. Bet ei­ni ir vis­kas.

 

– Kas tuo­met pa­stū­mė­jo į tą be­pro­ty­bę?

– Yra dvi is­to­ri­jos. Ma­no ma­ma sa­kė, kad jų gi­mi­nai­tis bu­vo len­kų ak­to­rius, ku­ris dir­bo ar tai Var­šu­vo­je, ar tai Kro­ku­vo­je. Jis dar at­va­žiuo­da­vęs ir vi­siems gar­siai sa­ky­da­vęs: „Nea­ti­duo­ki­te vai­kų, kad jū­sų vai­kai ne­tap­tų ak­to­riais.“

 

Ki­ta is­to­ri­ja – įvy­ko gin­čas su švie­saus at­minimo is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, ku­ri sa­kė: „Kas, kad tu mo­kyk­lo­je pa­dek­la­muo­ji, kas, kad pa­skai­ti­nė­ji, iš ta­vęs ak­to­riaus ne­bu­vo ir ne­bus.“ Ir vis­kas. Gal­vo­ju, rū­pu­že! – to­kios vis­gi len­kiš­kos am­bi­ci­jos „co to ja, co to mo­ja ka­mi­zel­ka“.

 

Sto­ja­mie­ji bu­vo anks­čiau, nu­va­žia­vau. Ir kaž­ko­kiu bū­du, ne­ži­no­da­mas, kas tas teat­ras yra, ėmiau ir įsto­jau. Gal tu­rė­jau pa­grin­dus: bu­vau res­pub­li­ki­nio moks­lei­vių skai­ty­mo kon­kur­so lau­rea­tas.

 

– Ar vė­liau su­si­ti­ko­te tą mo­ky­to­ją?

– Taip! Ei­nu tie­siai po sto­ja­mų­jų su to­kiu ru­du mil­ži­niš­ku la­ga­mi­nu. Ji sa­ko: „Kur tu da­bar?“ Sa­kau, grįž­tu iš sto­ja­mų­jų. „Ar taip anks­ti? Tai kaip aš sa­kiau, neįs­to­jai?“ „Ne, – at­sa­kiau. – Aš įsto­jau!“

 

Pas­kui vis­kas taip ir tę­sė­si. Aš la­bai džiau­giuo­si sa­vo kur­so va­do­vais, ku­riuos be­pro­tiš­kai my­liu. Tai bu­vo Leo­nid Ema­nui­lo­vič Lur­jė, to lai­ko Ru­sų dra­mos teat­ro vyr. re­ži­sie­rius, ku­ris pa­skui iš­va­žia­vo į sa­vo tė­vy­nę, į Iz­rae­lį. Ne­pap­ras­ta pe­da­go­gė ir ak­to­rė, ir ma­ma mū­sų stu­di­jų me­tais bu­vo Ga­li­na Jac­ke­vi­čiū­tė. Fan­tas­tiš­ka mo­te­ris.

 

Vi­si gi­ria­si kaž­kuo. Aš ga­liu gir­tis sa­vo kur­su, nes to­kių ak­to­rių la­bai re­tas kur­sas tu­rė­jo. Ge­di­mi­nas Gird­vai­nis, Vik­to­ras Va­la­ši­nas, Vai­va Mai­ne­ly­tė, ku­ri pas mus ati­te­kė­jo, Al­do­na Ado­mai­ty­tė. Bu­vo vi­sas žvaigž­dy­nas! Jau ne­kal­bant apie Pra­ną Piau­lo­ką, su ku­riuo mes, kai iš­tren­kė į Šiau­lius, dvie­se ir li­ko­me.

 

Kur­so va­do­vams esu be­pro­tiš­kai dė­kin­gas, kad jie gal­būt net ne ska­ti­no, o ver­tė skai­ty­ti. Neuž­si­da­ry­ti lie­tu­viš­ko­je ter­pė­je, lie­tu­viš­ko­je šird­gė­lo­je, nos­tal­gi­jo­je, me­lan­cho­li­jo­je. Skai­ty­ti vi­sa, kas yra ru­sų kal­ba, ver­tė mo­ky­tis len­kų kal­bos. Ver­tė vaikš­čio­ti į pa­ro­das, į ope­ros spek­tak­lius.

 

Mus vež­da­vo du kar­tus per me­tus į Mask­vą ar­ba Le­ning­ra­dą. Gra­fi­kas bu­vo la­bai in­ten­sy­vus. Mes jau aš­tun­tą va­lan­dą tu­rė­da­vo­me bū­ti pa­pus­ry­čia­vę, o vė­liau vi­są die­ną, iki nak­ties, vyk­da­vo su­si­ti­ki­mai su re­ži­sie­riais, ak­to­riais, pa­ro­dų lan­ky­mas, spek­tak­lis, iš ry­to ap­ta­ri­mas ir vėl… Kad aki­ra­tį pra­plės­tu­me. Juk mes vi­si plius-mi­nus bu­vo­me kai­mie­tu­kai ar­ba bru­ko vai­kai – tie, ku­rie iš ra­jo­no cent­ro. Aš toks. Mums Vil­nius jau at­ro­dė kaž­kas!

 

Liū­liuo­jan­tis mies­­tas

 

– 1969 me­tais at­vy­kote į Šiau­lių dra­mos teat­rą. Į ko­kius Šiau­lius tuo­met va­žia­vo­te?

– Ša­lia teat­ro sto­vė­jo alaus au­to­ma­tai, į ku­riuos įme­tęs mo­ne­tų ga­lė­jai at­si­ger­ti alaus ar­ba vy­no.

 

Tai bu­vo tik­rai tam­sus mies­tas. Vil­niaus gat­ve va­ži­nė­jo au­to­bu­sai. Šiau­liai dar ne­tu­rė­jo jo­kių pa­ro­dų rū­me­lių. Mies­te gal bu­vo tik du pra­gied­ru­liai: teat­ras ir baž­ny­čia. Dau­giau tam­su ir niū­ru. Skrai­dan­tys lėk­tu­vai, daug ka­riš­kių. Nie­kas į Šiau­lius neat­va­žiuo­da­vo. Neo­fi­cia­liai už­da­ras mies­tas.

 

Nors kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vi­rė. Gal Šiau­liuo­se net bu­vo dau­giau kul­tū­ri­nių re­vo­liu­cio­nie­rių nei kaž­ku­riuo­se at­vi­ruo­se mies­tuo­se. Ga­li­me kal­bė­ti ir apie dai­li­nin­kus, ku­rie bu­vo idė­jų ge­ne­ra­to­riai. Tas pa­ts teat­ras. Toks kul­tū­ri­nis smū­gis: Ša­bakš­ty­nas ša­lia ka­pi­nių, kur bu­vo idė­jos ir lais­vė, ir teat­ras, kur su­si­rink­da­vo nuo dra­ma­tur­gų iki re­ži­sie­rių. Žmo­gus no­ri iš­si­verž­ti iš tam­sos, ją tru­pu­tį per­ženg­ti, ne­dek­la­ruo­da­mas, kad kaž­ką da­ro.

 

– Va­žia­vo­te į Šiau­lius trum­pam?

– Trum­pam. Me­tams, dve­jiems. Kol ne­su­kū­riau pir­mos šei­mos, net ne­pa­da­viau pa­reiš­ki­mo bu­tui gau­ti. Nes pa­sa­kiau, tik idio­tas, tik be­pro­tis ga­li gy­ven­ti to­kia­me mies­te! Mies­te, ku­ria­me net upė ne­te­ka! Kiek­vie­na­me nor­ma­lia­me mies­te tu­ri pra­te­kė­ti upė, ku­ri vi­sus są­šla­vy­nus, vi­są bru­dą, vi­są ne­šva­ru­mą iš­plau­tų, iš­neš­tų su pa­va­sa­rio ar­ba ru­dens vė­jais. Nie­ko ne­bu­vo.

 

Liū­liuo­jan­tis, liū­liuo­jan­tis, liū­liuo­jan­tis. Taip ir li­ko liū­liuo­jan­tis Prū­de­lis ir liū­liuo­jan­tis ša­lia eže­ras. Mies­tas, ku­ria­me iki ar­ti­miau­sio miš­ko, ne­pa­to­gu sa­ky­ti, rei­kia va­žiuo­ti 15–20 ki­lo­met­rų! Kur jūs dar ra­si­te to­kį mies­tą Lie­tu­vo­je?

 

– Kas įtrau­kė lik­ti?

– Aš tur­būt pa­gal pri­gim­tį iš tė­ve­lio esu vals­tie­tis, nors ir bru­ko žmo­gus. Iš­ti­ki­my­bė, prie­rai­šu­mas, ryž­to sto­ka, dar kaž­kas… Nors bu­vo ir konk­re­čių, ir ne­konk­re­čių pa­siū­ly­mų va­žiuo­ti. Dar spė­siu, dar spė­siu, dar spė­siu, dar spė­siu… Ir su­pra­tau, kad ma­no trum­pa­lai­kė ko­man­di­ruo­tė ta­po il­ga­lai­ke ko­man­di­ruo­te.

 

– Sa­kė­te, jog Šiau­liuo­se bu­vo tik du švie­su­liai – baž­ny­čia ir teat­ras. O da­bar?

– Ne­no­riu sa­ky­ti, bet be­li­ko vie­nas – Ba­ra­naus­kas. Jei rim­tai, mies­tas gra­žiai pa­si­kei­tė. Bet jei ly­gin­si­me su lat­viais ar es­tais, man gė­da. Mies­tas ne­tu­ri sa­vo kon­cer­tų sa­lės. Bai­siau ne­ga­li bū­ti! Lat­vi­jo­je ir ra­jo­nų cent­rai tu­ri kon­cer­tų sa­les. Lat­vi­jos ra­jo­nų cent­ruo­se kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tų vyks­ta 75 pro­cen­tai, o vi­so­kių po­psiu­kų – 25 pro­cen­tai. Lat­viai ir es­tai pa­sie­ny­je sta­to mil­ži­niš­ką eu­ro­pi­nio dy­džio kon­cer­tų sa­lę. Mes ty­li­me ir bi­jo­me apie tai pa­sa­ky­ti.

 

– Ko­kie šian­die­nos Šiau­lių dva­si­nė bū­se­na?

– Man Šiau­liai pri­me­na Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Tiek Ka­li­ning­ra­das, tiek Šiau­liai bu­vo smar­kiai su­griau­ti, vie­ti­nių gy­ven­to­jų ne­li­ko ar­ba bu­vo pri­vers­ti, kaip Ka­li­ning­ra­de, iš­va­žiuo­ti. Ar­ba bu­vo iš­vež­ti. Ir į tuos mies­tus su­va­žia­vo ki­ti – kas iš kur. Koks bu­vo Šiau­lių mies­to pa­grin­das? Kuo grei­čiau kaž­ką pa­si­da­ry­ti. Ir tie ge­nai li­ko. Žmo­nės ne­my­li mies­to, mies­tas ne­my­li žmo­nių. Ir jis ker­ši­ja.

 

– Vie­nas ki­tam sve­ti­mi?

– Ab­so­liu­čiai sve­ti­mi. Aš nie­ka­da ne­su gir­dė­jęs, kad šiau­lie­čiai kaž­ką da­ry­tų dėl mies­to. Gal aš kaž­ką blo­gai gir­džiu. Dėl sa­vęs – taip.

 

Aš apie mies­tą ne blo­gai kal­bu – su skau­du­liu. Ga­liu pra­dė­ti var­dy­ti skau­du­lius, gy­ve­nu krū­vą me­tų, o taip nie­ko ir ne­sut­var­kė – net eže­ro pa­kran­čių.

 

Ži­nan­tiems svies­to sko­­nį

 

– Koks eta­pas teat­re jums at­ro­do ryš­kiau­sias biog­ra­fi­jo­je?

– Aš ne­ži­nau, jei at­vi­rai pa­sa­kius. Tie­siog ban­dau priim­ti, kad kiek­vie­na die­na yra pa­ti ge­riau­sia, ir tai yra ma­no eta­pas. Ne­no­riu kal­bė­ti, kas bu­vo, nes man at­ro­do, kad kai tik ak­to­rius pra­de­da kal­bė­ti, ką da­rė, kaip bu­vo, jau vis­kas.

 

Aš su­ti­kau be­pro­tiš­kai daug ge­rų žmo­nių, ge­rų re­ži­sie­rių, ku­rie ma­ne my­lė­jo ir kaip sū­nų pa­lai­dū­ną, ir kaip sū­nų, ir kaip ak­to­rių – ir kaip ge­rą, ir kaip blo­gą. Aš vi­siems vi­siems esu be­pro­tiš­kai dė­kin­gas.

 

– Ku­riuos su­tik­tus teat­ro žmo­nes va­di­na­te Die­vo do­va­na?

– Vi­sus, pra­de­dant Jo­nu Vait­ku­mi, pas ku­rį dir­bau pir­ma­me jo spek­tak­ly­je, Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­te ir taip to­liau… Jie vi­si kaž­ką da­vė. Net jei ir nie­ko ne­da­vė, su­mai­to­jo, ir tai esu dė­kin­gas, nes įsi­ti­ki­nau, kas aš toks esu.

 

Man leng­viau kal­bė­ti apie mo­te­rų žvilgs­nius, apie dai­lę, mu­zi­ką, kon­cer­tus, ke­lio­nes – apie bet ką ki­ta ne­gu apie teat­rą. Kuo to­liau, tuo la­biau man teat­re sun­kiau su­si­gau­dy­ti. Daž­nai sau gal­vo­ju, yra toks ang­liš­kas prie­žo­dis: mar­ga­ri­nas tiems, ku­rie ne­ži­no svies­to sko­nio. Tuo vis­kas ir pa­sa­ky­ta.

 

– Daž­nas vy­res­nio­sios Lie­tu­vos ak­to­rių kar­tos žvaigž­dy­no at­sto­vų sa­ko ne­bei­ną į teat­rą, nes teat­ras ne­be toks. Koks jums šian­die­nos teat­ras?

– Aš ne­ži­nau, koks tu­ri bū­ti teat­ras. Aš teat­ro la­bai ma­žai ma­tau. Dau­giau ma­tau ope­ros, ba­le­to, dau­giau klau­sau­si mu­zi­kos. Dra­mos teat­rams, kur daug kal­ba­ma, ta­pau ne­pas­lan­kus. Nors Klai­pė­dos dra­mos teat­ro pa­sta­ty­tą Au­gus­to Strind­ber­go „Tė­vą“ ma­čiau ir pas mus, ir spe­cia­liai į Klai­pė­dą va­žia­vau žiū­rė­ti, nes ma­ne šis spek­tak­lis su­pur­tė. Gal dėl to, kad my­li­mi ak­to­riai dir­ba, gal dėl to, kad re­ži­sū­ra priim­ti­na.

 

– Mi­nė­jo­te, jog sto­da­mas ne­ži­no­jo­te, kas yra teat­ras. Ar da­bar jau at­sa­ky­tu­mė­te į šį klau­si­mą?

– Ly­giai taip pat ne­ži­nau. Man at­ro­do, kad teat­ras yra per daug už­si­kon­ser­va­vęs sa­vo XVIII–XIX am­žiu­je. Vis­kas kei­čia­si. Li­te­ra­tū­ra kei­čia­si, poe­zi­ja kei­čia­si, in­for­ma­ci­ja kei­čia­si, vis­kas kei­čia­si, o mes kaip bu­vo­me, taip ir li­ko­me. Gal aš ne­tei­sus? Tu­ri atei­ti jau­ni žmo­nės su sa­vo kal­bė­ji­mo, mąs­ty­mo ma­nie­ra, su ki­tu po­žiū­riu į teat­rą, į žmo­gų. Jie tu­ri at­neš­ti sa­vo ener­gi­ją, sa­vo dvelks­mą, sa­vo mąs­ty­se­ną. Duok Die­ve, kad tik dau­giau to­kių žmo­nių atei­tų.

 

– Ar yra spek­tak­lis, ku­rio il­gi­tės, ku­rio ne­bė­ra re­per­tua­re?

– Praei­tis yra praei­tis. Aš gal il­giuo­si gra­žių kny­gų, nes jau esu per­skai­tęs. Iš­sit­rau­kiu, pa­si­žiū­riu, gal­vo­ju, rei­kė­tų ant­rą kar­tą per­skai­ty­ti. Ir vi­sa­da bi­jau: o jei­gu stai­ga nu­si­vil­siu iš nau­jo skai­ty­da­mas?

 

Aš taip bi­jau apie praei­tį gal­vo­ti! Man praei­tis yra bai­ses­nė už atei­tį.

 

– Ar ga­li bū­ti bu­vęs ak­to­rius?

– Ne. Bu­vęs ak­to­rius – ne­bū­na. Vis tiek jis lie­ka ak­to­rius.

 

– Teat­ras jums – aki­mir­ka ar am­ži­ny­bė?

– Aki­mir­kos am­ži­ny­bė. Ar­ba am­ži­ny­bės aki­mir­ka. Kuo to­liau, tuo ma­žiau su­pran­tu apie teat­rą. Kaip ir apie mo­te­ris.

 

Šven­tė – duo­­ti

 

– Or­ga­ni­zuo­ja­te ren­gi­nius Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re. Esa­te sa­kęs, kad pri­gim­ti­mi žmo­gus yra da­vė­jas, ne ėmė­jas. Įsi­ti­ki­na­te tuo?

– Taip. Rei­kia duo­ti. Aš kaž­ka­da gy­ve­ni­me bu­vau pa­kliu­vęs į di­de­lę mės­ma­lę, la­bai di­de­lę mės­ma­lę. Pa­da­riau spren­di­mus ir man daug žmo­nių yra pa­dė­ję. Pa­laips­niui su­pran­ti, kad ne­ga­li vien im­ti, rei­kia ati­da­vi­nė­ti. Kuo dau­giau ati­duo­di, tuo pa­ts dau­giau gau­ni. Kal­bu apie pa­pras­tus da­ly­kus: ir dva­si­nius, ir ma­te­ria­lius. Kai žmo­gus da­rai ki­tam ge­ra, pa­ts įgy­ji šven­tę.

 

Man ma­lo­nu­mas slau­gos cent­re or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tus. Net jei li­go­niai net ne­gir­di, pa­sken­dę sa­vy­je.

 

Va­ži­nė­ju į Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mus Jo­niš­kio ra­jo­ne. Jie or­ga­ni­zuo­ja teat­ri­nius fes­ti­va­lius. Ma­ne pa­žįs­ta. Pag­los­to.

 

Jei pa­pra­šo Baž­ny­čia, vi­sa­da da­ly­vau­ju. Di­džio­jo Penk­ta­die­nio ei­se­no­je skai­čiau teks­tus. Aš jau atė­jęs į Die­vo prieš­kam­ba­rį.

 

– Ge­gu­žę pla­na­vo­te su­reng­ti mag­no­li­jų žy­dė­ji­mo šven­tę Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re kie­me. Sut­ruk­dė šal­tas pa­va­sa­ris?

– Skai­ti­niai nu­kel­ti ki­tiems me­tams – mag­no­li­jos nu­ša­lo. Gy­ve­ni­mas ne­si­bai­gė, ki­tais me­tais pa­da­ry­si­me. Ten obe­lų yra, gal or­ga­ni­zuo­si­me obuo­lių kri­ti­mo šven­tę?

 

– Ne kar­tą įsi­ti­ki­no­te poe­zi­jos ga­lia?

– Poe­zi­ja yra kaip mo­te­ris. Tik­ra poe­zi­ja. Aš ją my­liu. Ar ji­nai ma­ne my­li? Nuo pat jau­nys­tės drau­ga­vau su ge­riau­siais poe­tais, mū­sų kla­si­kais, da­bar­ti­niais pre­mi­jų lau­rea­tais. Jie ma­ne tem­pė už au­sų. Vien tai, kad sė­di ati­tin­ka­mo­je kom­pa­ni­jo­je, pa­ts kils­te­li aukš­tyn.

 

Aš die­vi­nu kny­gas, my­liu kny­gas, aš alps­tu nuo kny­gų. Jau­nys­tė­je mie­go­jau ant kny­gų, kny­go­mis ap­si­klo­jęs, kny­go­mis pa­si­klo­jęs. Ir iš kar­to skai­ty­da­vau 10–15 kny­gų. Toks bu­vo ma­no gy­ve­ni­mas. Gal čia kur­so va­do­vų įta­ka? Ma­no vi­si kur­sio­kai to­kie. Smalsu­mas. Su­ži­no­ti. Neuž­si­da­ry­ti tik­tai lie­tu­viš­ka­me klum­pa­ko­jy­je. Kai su­si­du­ri su pran­cū­zų poe­zi­ja, pra­de­di ki­taip žiū­rė­ti į pa­sau­lį.

 

– Ko­kius au­to­rius ren­ka­tės skai­ty­ti?

– Lie­ku gal prie tų, kas ma­žiau­siai skai­to­ma. Ril­kė. Bu­vo eta­pas, kai skai­čiau Vy­tau­tą Ma­čer­nį. Skai­čiau ir Si­gi­tą Ge­dą. Ir Ai­dą Mar­čė­ną smar­kiai skai­čiau. Da­bar gal pa­si­da­riau toks knys­liu­kas – skai­ty­ti tai, ko ki­ti ne­ži­no. Stai­ga imi ir at­ran­di – ar XIX, ar XX am­žiaus poe­tą.

 

– Prieš de­šimt­me­tį šven­tė­te gim­ta­die­nį, ati­da­ry­da­mas pa­ro­dą „Art pa­sti­šas. At­vaiz­dai“. Dai­lė – dar vie­na iš aist­rų, kaip kny­gos?

– Bū­čiau su mie­lu no­ru pri­sta­tęs da­lį sa­vo po­rtre­tų ko­lek­ci­jos ar rim­tų dai­li­nin­kų dar­bų, bet da­bar teat­re dėl re­mon­to nė­ra ga­li­my­bės eks­po­nuo­ti.

 

Tu­riu di­de­lę ko­lek­ci­ją, la­bai daug ta­py­bos, gra­fi­kos dar­bų. Yra lie­tu­vių, ru­sų, po­ra lat­vių ir es­tų au­to­rių. Ren­ku, kas trau­kia šir­dį, kas ma­no drau­gai. Kiek­vie­nas dai­li­nin­kas dar yra ir poe­tas, ir fi­lo­so­fas.

 

Nuo­la­ti­nė ke­­lio­­nė

 

– Esa­te Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus ke­lio­nių į Tol­min­kie­mį da­ly­vis. Ke­lio­nės pra­smė – dau­giau nei ap­lan­ky­ti ar su­tvar­ky­ti ap­lin­ką?

– Ke­lio­nė yra iš­ti­ki­my­bė tam žmo­gui, kul­tū­rai, ka­pe­liams, baž­ny­čiai, ru­sų-lie­tu­vių bend­ruo­me­nei, vo­kie­čių bend­ruo­me­nei. Tęs­ti­nu­mas, ri­tua­las, mie­las šir­džiai. Ten ir Do­ne­lai­tis gal ki­taip skam­ba. Ir grau­du­lys ima ne tik dėl baž­ny­čios, mu­zie­jaus, tvo­ros, kal­ne­lio, me­džių, bet ir dėl vai­ku­čių, ku­rie su­si­ren­ka iš vi­sos Ka­li­ning­ra­do sri­ties. Su­va­žiuo­ja, dek­la­muo­ja, dai­nuo­ja, čiauš­ka. Ir mo­ky­to­jos, ku­rios sten­gia­si, kad vai­kai kaž­kiek kal­bė­tų lie­tu­viš­kai… Jei ga­lė­čiau, va­žiuo­čiau ir va­žiuo­čiau.

 

Gal aš sa­vo dū­šio­je esu dau­giau ar ma­žiau kaž­koks val­ka­ta? Ar bit­ni­kas. Jau­nys­tė­je esu tran­za­vęs iki Vi­du­ri­nės Azi­jos, tran­za­vęs ir po lie­tu­viš­kas pi­lis Bal­ta­ru­si­jo­je, Va­ka­rų Uk­rai­no­je.

 

O Ka­li­ning­ra­de ir šir­dį be­pro­tiš­kai so­pa. Kiek­vie­ną kar­tą nu­va­žia­vęs gal­vo­ji: dau­giau ne­va­žiuo­siu, ko­dėl man taip tu­ri dū­šią ir šir­dį so­pė­ti! Pas­kui atei­na lai­kas ir vėl ju­di.

 

– Sie­lo­je te­be­sa­te ke­liau­to­jas?

– Taip. Ne tik sie­lo­je, bet ir fi­ziš­kai.

 

– Tar­si „Ke­ly­je“?

– Taip. Anks­čiau ir va­ži­nė­jau su Ke­rua­ko „Ke­ly­je“. Bū­da­vo į vie­ną ki­še­nę įmes­tas ja­po­niš­ki hai­ku, į ki­tą – Ke­rua­kas.

 

Anais lai­kais aš bu­vau žy­miai lais­ves­nis ne­gu da­bar. Pa­ra­dok­sas, nes kal­bė­jau tai, ką no­rė­jau, ką gal­vo­jau. Aš ne­ži­no­jau, kas yra bai­mė. Ir el­giau­si taip, kaip man at­ro­dė. Iš šo­no gal bu­vo bai­su, kaip aš el­giau­si, kal­bė­jau. Da­bar dau­giau bi­jau iš­si­žio­ti. Gal tai – ne bai­mė, gal at­sar­gu­mas at­si­ra­do. Ar­ba ne­no­ras. Kar­tais su­pran­ti apie be­pras­miš­ku­mą. Tie­sos sa­ky­mas dar nė­ra tie­sa.

 

– Kaip ke­lio­nė kei­čia žmo­gų?

– Jei jis žiū­ri at­vi­ro­mis aki­mis, tam­pa žy­miai di­des­nis. Vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs. Ko no­ri? Ar at­si­duo­ti ke­lio­nei? Ir ko­kia ta ke­lio­nė?

 

– Ko jūs no­ri­te ke­lio­nė­je?

– Pa­žin­ti pa­sau­lį. Pa­žin­ti, pa­žin­ti! Gai­la, kad per vė­lai pra­dė­jau kop­ti į kal­nus. Sup­ra­tau, kad kal­nai yra kaž­kas ne­nu­sa­ko­ma. Esu iš­vaikš­čio­jęs pės­tu­te Kry­mą, vaikš­čio­jęs po ur­vus, kur dar mė­to­si par­ti­za­nų kau­lai. Ne­nu­si­bel­džiau tik iki To­li­mų­jų Ry­tų, pri­trū­ko vie­nos va­sa­ros – tuo lai­ku ta­po­me ne­prik­lau­so­mi. Šiau­rės Ura­las, Už­po­lia­ri­nis ra­tas, Bai­ka­las, Už­bai­ka­lė, Bai­ka­lo–Amū­ro ma­gist­ra­lė, Al­ta­jus, Kau­ka­zas, Va­ka­rų Uk­rai­na, Kar­pa­tai…

 

Ar daug ke­lio­nė­je rei­kia. Van­dens ir duo­nos.

 

– Bū­ti ar tar­nau­ti?

– Tar­nau­ti, tar­nau­ti, tar­nau­ti. Ru­sai net sa­ko: „Ja slu­žu v teat­re.“ Ir tuo pa­sa­ky­ta: tar­nau­ti. Sup­rask, kad esi teat­ro dul­kė. Ma­žy­tė teat­ro dul­kė. Teat­ras – kaip sim­fo­ni­nis or­kest­ras, ne vi­si ga­li bū­ti su­perso­lis­tais. Jei su­pran­ti, ku­rio­je sim­fo­ni­nio or­kest­ro vie­to­je sė­di, ta­da vis­kas ge­rai.

 

Daž­nai gal­vo­ju, kad rei­kia su­ras­ti sa­vo ter­pę. Jei ne­duo­da teat­ras, vi­sa­da ša­lia ga­li ras­ti dar­bo ir ge­ru­mo sa­ve rea­li­zuo­ti, žmo­nėms pa­dė­ti.

 


Vla­das BA­­RA­­NAUS­­KAS

 

Gi­mė 1947 me­tų ge­gu­žės 24 die­ną Pan­dė­ly­je, Ro­kiš­kio ra­jo­ne.

 

1965–1969 me­tais stu­di­ja­vo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nė­je kon­ser­va­to­ri­jo­je.

 

Nuo 1969 me­tų dir­ba Šiau­lių dra­mos teat­re. Su­kū­rė per 100 vaid­me­nų.

 


„Man leng­viau kal­bė­ti apie mo­te­rų žvilgs­nius, apie dai­lę, mu­zi­ką, kon­cer­tus, ke­lio­nes – apie bet ką ki­ta ne­gu apie teat­rą. Kuo to­liau, tuo la­biau man teat­re sun­kiau su­si­gau­dy­ti. Yra toks ang­liš­kas prie­žo­dis: mar­ga­ri­nas tiems, ku­rie ne­ži­no svies­to sko­nio. Tuo vis­kas ir pa­sa­ky­ta“, – sa­ko ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas (nuotr. G. Baranausko)Po­zuo­da­mas „Ato­lan­koms“ Vla­das Ba­ra­naus­kas nu­ta­rė paiš­dy­kau­ti: „Kaip man at­si­bo­do aka­de­mi­nės nuo­trau­kos!“ (nuotr. G. Baranausko) Sa­vait­ga­lį Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras se­zo­ną už­baigs prem­je­ra – Al­do Ni­ko­laj „Ru­dens is­to­ri­ja“ (re­ži­sie­rius Juo­zas Ži­bū­da). Ge­gu­žės 28 die­ną spek­tak­lis bus skir­tas ak­to­riaus Vla­do Ba­ra­naus­ko ju­bi­lie­jui (nuotr. V. Dambrausko)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas – Eno­chas mis­ti­nė­je mu­zi­ki­nė­je dra­mo­je „Di­bu­kas“ (re­ži­sie­rius Rai­mun­das Ba­nio­nis). Šeš­ta­ja­me Da­lios Ta­mu­le­vi­čiū­tės pro­fe­sio­na­lių teat­rų fes­ti­va­ly­je (2015 me­tais) ak­to­rius už šį vaid­me­nį pel­nė ge­riau­sio ant­rap­la­nio ak­to­riaus pri­zą (nuotr. G. Baranausko) Vla­dą Ba­ra­naus­ką ren­gi­niuo­se ga­li­ma su­tik­ti ne­ti­kė­ta­me amp­lua (nuotr. G. Baranausko)Kas­met vyks­tan­čia­me ren­gi­ny­je Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio gi­mi­mo su­kak­čiai pa­mi­nė­ti ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas skai­to iš­trau­kas iš poe­mos „Me­tai“, ki­tų Ma­žo­sios Lie­tu­vos ra­šy­to­jų ir kul­tū­ros vei­kė­jų kū­ry­bą (nuotr. G. Baranausko)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sa­vait­ga­lį Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras se­zo­ną už­baigs prem­je­ra – Al­do Ni­ko­laj „Ru­dens is­to­ri­ja“ (nuotr. G. Baranausko) Sa­vait­ga­lį Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras se­zo­ną už­baigs prem­je­ra – Al­do Ni­ko­laj „Ru­dens is­to­ri­ja“ (nuotr. G. Baranausko)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

2017 m. gegužės 26 d.

www.skrastas.lt

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

rugpjūčio 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031EC

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis