Naujausias spektaklis

Vienos dalies detektyvinė tragikomedija

 

 

 



Artimiausia premjera

Maria Irene Fornes

Vienos dalies drama

 

 

„Judam pirmyn“, arba beveik Beckettas

Kuo įdomi Samuelio Becketto „Baigmė“, pagal kurią Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pastatyta „Žaidimo pabaiga“?

 

Kaip ir kiti šio vis iš naujo sukrečiančio rašytojo tekstai, būdama, atrodytų, toli nuo tikrovės, „Baigmė“ kartu leidžia su ja susitaikyti, ją priimti ar išgyventi iki galo. Kažkas yra protingai pasakęs, kad religija (ar tikėjimas) nėra aspirinas ar juo labiau saldainis, tokiu neigimu siekiant apvalyti šią sferą nuo visokių bereikalingų apnašų. Apie tikėjimą užsiminiau neatsitiktinai, kitaip tariant, jis, o tiksliau, krikščionybė, nėra atsitiktinis svečias kalbant apie Beckettą. Bet skirtingai nuo ano pasakymo, tokius tekstus kaip Becketto „Baigmė“ ar „Molojus“ surizikuočiau pavadinti aspirinu, kuris, jei ir neišgydo, tai „apgydo“. Nes koks bebūtų absurdiškas, savo kalba, žmogumi ar veiksmu tradiciniam pasakojimui ar klasikinei dramai svetimas Becketto pasaulis, jis yra ir labai gyvenimiškas. Taip teigti leidžia tiek pats dramaturgas, tiek ir Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“. Kas galėtų neatpažinti seno, ties viena ar kita riba esančio žmogaus gyvenimo ar keistais tarpusavio priklausomybės saitais susijusios bendruomenės gyvenimo „čia ir dabar“? Ir kaip šiuolaikiškai, su neišvengiamu ironijos prieskoniu nuskamba Hamo žodžiai: „Aš dėkingas tau, Klovai. Už paslaugas“. Neišvengiamos asociacijos kyla tarp Becketto ir šiuolaikinio akademinio ar kultūros gyvenimo. Šis atpažinimas, žinoma, gali erzinti; Becketto skaitymas ar jo stebėjimas teatro scenoje teikia savotiško nejaukumo (nors tai būtų ir skirtingas nejaukumas). Bet tai ir yra keista „išgydymo“ strategija.

 

Kaip savotiškas tikrovės koncentratas, Becketto pasaulis įtraukia ne pačiais maloniausiais, bet neišvengiamais pojūčiais. Vienas tokių pojūčių, o kartu ir ypatinga beketiško gyvenimo absurdo išraiškos forma, yra nejudamybė, savotiškas sąstingis, ypatingas tęstinumas, kai nėra ko ir kaip tęsti. Ypač intensyvi yra „Molojaus“ nejudamybė, šiam romanui įtraukiant apskritai labai stipria kalbėjimo įtaiga, personažų santykių vaizduote. Aristotelio energijos sampratą „atšaukiantis“ nejudamybės pojūtis vykusiai išgaunamas ir Ignatavičiaus teatro scenoje. Kadangi „Baigmėje“ toks svarbus žodis, pavyzdžiui, (ne)įvykęs dialogas, kuris ir (ne)leidžia Klovui palikti Hamo, „pagiriamąjį žodį“ režisieriui ir aktoriui Jakubauskui galima pasakyti prisimenant, atrodo, paprastas, bet sunku pasakyti, kodėl taip taikliai išsakytas frazes. Tokia frazė nejudamybės būsenai, situacijai ar pojūčiui – „Judam pirmyn“ – išsakyta taip, kad jau išsyk tampa aišku, kad judėjimo nebus, ir ne tik todėl, kad Hamas negali pasikelti iš kėdės. Šiam dieviškos ar žmogiškos nejudamybės įspūdžiui ypač veiksmingas Klovas. Apskritai režisieriaus ir aktoriaus Jančiausko dėka buvo surastas įdomus ir savitas šio personažo variantas. Atrodo, daug pastangų reikalavęs aktoriaus darbas atsipirko. Pavyzdžiui, nuo pat pradžios dėmesį prikausto Klovo šlubavimas negalint ištiesti vienos kojos. Jau pjesėse pasakyta, kad Klovas negali atsisėsti. Tai pakartojo ir aktorius. Tad savotiška peripetija galima pavadinti prie virtuvės laiptų vis dėlto beveik atsisėdantį Klovą. Vienaip ar kitaip įkūnijant pjesėje nusakytą „sukaustytą eiseną“, šis šlubavimas tampa apskritai visoje Becketto kūryboje pabrėžiamo fizinio neįgalumo metonimija. Tokio motyvo „apsunkintas“, o tiksliau, egzistencinio sunkio persmelktas, literatūrinis tekstas atpažįstamas ir scenoje. Antrą kartą (tarsi tolimas tam tikros istorijos atgarsis) Klovas suklumpa simuliuojant maldos situaciją, kurios dalimi tampa netikėtai ir dviprasmiškai nuskambėjęs tylus šūksnis „Kiek vilties…“: tarp absoliučios ironijos ir absoliutaus pamaldumo, arba nieko absoliutaus. Metafizika, kitaip tariant, esantis ir nesantis Dievas bent jau man išlieka viena svarbiausių Becketto pasaulio sudedamųjų dalių. Todėl tokios reikšmingos, ir, sakyčiau, visai padoriai, spektaklyje ištartos buvo biblinės pjesės parafrazės apie duoną ir trupinius, tėvystę ir namus…

 

Metafizikos prieskonis jaučiasi ir gražiai atrastoje spektaklio scenografijoje. Nors jau pačioje pjesėje įvardintos kopėčios, įdomi buvo radikaliai prižeminta veiksmo erdvė, iš kurios pro langą matosi daug ir kartu visai nieko. Pro abu kopėčiomis pasiekiamus langus sklindanti šviesa irgi yra beveik metafizinės prigimties – patikimos ir ne, esančios ir nebe. Režisieriui ar scenografei itin atidžiai cituojant Beckettą, vienu iš originalesnių interpretacinių sprendimu pavadinčiau vėl nuo Klovo kūno kalbos neatsiejamą jo judėjimą laiptais į virtuvę atgal. Su Jančiausko Klovu atsirado ir „išvada“, kad pjesė iš esmės yra apie tai, ko nebėra – skausmingai ir tuo pat metu neutraliai, anemiškai išvardijant, kad nebėra gamtos, potvynių, košės, pledų, nuskausminamųjų…. Ištisa beketiško nebuvimo „sistema“. Tiesa, kad nebėra ledinukų (galbūt tų saldinių, kuriais nėra tikėjimas), kaip ir priklauso pjesei, išsako Hamas – savotiškas tarpininkas dieviškos įsūnystės istorijoje. Savo vietą šioje teatralizuotoje žmogiškos ar metafizinės giminystės istorijoje turi ir Negas – panašu, dar gyvas (kaip sakoma pjesėje) ir gailestį keliantis aktoriaus Bindoko personažas, nuo pirmo iki paskutinio pasirodymo konteineryje pritraukiantis žiūrovo dėmesį savo banaliomis istorijomis, kurios turėtų priminti gerus laikus.

 

Palyginti su spektaklio pradžia, neįmanomo tęsti ir vis dėlto tęsiamo veiksmo plėtote, spektaklio pabaiga, sakyčiau, neįvyko. Nepaisant to, kad dirvą jai turėjo paruošti Hamo pasakojimas ir Klovo „regėjimas“, iš „Belaukiant Godo“ tarsi ir tik tarsi ateinantis berniukas buvo visiškas svetimkūnis, pernelyg iliustratyvus kaip kai kurie beketiškos ašies netenkantys Hamo monologai ir kamuolys – daiktas ne „Žaidimo pabaigai“. Paskutiniai pačios pjesės žodžiai – „Niekas nejuda“.

 

 

Literatūrologė Dalia Jakaitė

2014 m. gruodžio 16 d.

www.7md.lt (2015-02-06)

„7 meno dienos“, Nr. 5 (1111)

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

lapkričio 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930EC

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis