Naujausias spektaklis

Aldo Nicolaj

 

Dviejų dalių drama

 

Režisierius – Juozas Žibūda

Artimiausių premjerų informacija ruošiama...

Faustas Latėnas: „Teatras politinių kataklizmų metu visada atsigauna“

Kovo 7 d. Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo dramos teatre vyko spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais premjera (inscenizacijos autorius – Rimas Tuminas). Kuriant spektaklį dalyvavo didelė menininkų grupė iš Lietuvos: režisierius R. Tuminas (J. Vachtangovo dramos teatro vadovas), scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė ir kompozitorius Faustas Latėnas. Priminsime, kad 1994 m. ta pati menininkų grupė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

 

Apie maskvietišką premjerą kompozitorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Faustą Latėną, einantį Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjo kultūros klausimais pareigas, kalbino Ridas Viskauskas.

 

Kokie naujosios premjeros įspūdžiai?

 

Kovo 7 ir 8 d. spektaklius vaidino skirtingos aktorių sudėtys. Skyrėsi Efraimo ben Jokūbo Dudako ir Šmulės Senderio vaidmenų kūrėjai. Atrodo, bendrame politinės įtampos kontekste spektaklis buvo labai reikalingas Maskvos inteligentų publikai. Humanistinis spektaklis kelia aliuzijų apie buvusį holokaustą, akcentuoja mažos tautos išlikimo problemą, primena apie Lietuvą. Gera iš didžiulės J. Vachtangovo teatro scenos girdėti skambančius lietuviškus Vilniaus, Kauno pavadinimus. Minimas ir Miškinių kaimo, iš kurio spektaklio herojai – paprasti žydų vargšai – keliauja į Vilnių, Lietuvos Jeruzalę, pavadinimas… Kiekvienas žydas, jei negali nuvažiuoti į savo tikrąją tėvynę, turi aplankyti bent Vilnių. Puikius G. Kanovičiaus tekstus gerai įvertino publika.

 

Kad ir kaip būtų keista, teatras kataklizmų metu visada atsigauna, tampa priešstata tvyrančiai neapykantai kitų tautų atžvilgiu ir brutalumui.

 

G. Kanovičių vertinu kaip Lietuvos rašytoją. Džiugu, kad po daugelio metų mūsų autoriaus romanų pagrindu sukurta lietuviška pjesė išvydo rampos šviesą viename didžiausių Maskvos teatrų. Net lietuviškos gamtos aprašymai, skambantys iš veikėjo lūpų, įgauna netikėtų poteksčių.

 

Žiūrovai, prisimenantys vilnietiško spektaklio variantą, kuriame vaidino šviesaus atminimo aktoriai Vytautas Grigolis (Šmulė Senderis) ir Vytautas Šapranauskas (Chloinė-Genechas), nejučiomis lygins spektaklius. Puikus aktorius Viktoras Dobronravovas prilygsta, bet nepralenkia V. Šapranausko sukurto vaidmens.

 

Patys spektakliai turbūt nėra identiški, nes skiriasi aktorių individualybės…

 

Taip. Atsirado ir naujų scenų, kai kurios labiau išplėtotos. Maskvietiškame spektaklyje daugiau personažų. Masinėje kaimo išlydėtuvių scenoje dalyvauja daugiau nei 40 artistų! Gražiai dirba prie J. Vachtangovo teatro veikiančios studijos jaunimas, kuris labai nori vaidinti šiame spektaklyje.

 

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ muzikoje atsirado nauja tema. Muzikinį kontekstą supranta nedaug žmonių. Ir naują temą jie priima kaip gražų lyrinį kvartetą. Iš tiesų tai yra buvusio Vilniaus geto himno tema. Ji atsiranda spektaklio pradžioje, kai Efraimas atsisveikina su savo trimis mirusiomis žmonomis kapinėse, ir tampa muzikiniu ženklu, kuris pranašauja jų kelionės baigtį ir spektaklio finalą. Nors literatūrinio pasakojimo istorinis kontekstas kitas, spektaklyje žydų personažai simboliškai uždaromi į getą, sunaikinami. Nejučiomis įžvelgiamos paralelės su dabartimi – ryški nelaimės, mirties nuojauta.

 

Įdomu, kad Vilniaus geto himno autorius, žymus pianistas, Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius Aleksandras Tamiras, šiuo metu gyvena Izraelyje. Jis gimė 1930 m., tuo metu būsimą muzikantą vadino Aliku Vilkoviskiu. Apie tai papasakojo muzikologas Yossi Tavoras. Man net į galvą nešovė, atrodė – seni laikai. Džiugu, kad jo sukurtos dainos tema atsirado spektaklyje, papildė jį nauja menine prasme.

 

Ar rašytojas G. Kanovičius dalyvavo premjeroje?

 

Deja, ne. Rašytojas, jei leis sveikata, norėtų į Lietuvą atvykti 85-ojo gimtadienio (birželio 18 d.) proga. Premjerą žiūrėjo abu jo sūnūs Dmitrijus ir Sergejus bei jų šeimos. Taip pat teatre pristatytas G. Kanovičiaus 85-mečiui skirtas leidinys – „Rinktiniai raštai“ (5 t. lietuvių ir rusų kalba, leidykla „Tyto alba“; sudarytoja Olga Kanovič, iliustracijos Marko Kanovičiaus, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis). Į „Raštus“ įtraukta trilogija „Žvakės vėjyje“, romanai „Kvailių ašaros ir maldos“ ir „Ožiukas už porą skatikų“, keletas autobiografinių apysakų ir nauji rašytojo romanai – „Šėtono apžavai“ bei „Miestelio romansas“.

 

Ir spektaklis, ir rašytojo kūrybos pristatymas tapo jaudinamu kultūros įvykiu. Tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje pasitaiko spektaklių, kuriuose nestinga tariamų meninių ieškojimų, tiesmukos kūrėjų saviraiškos ar savo reikšmingumo rodymo. R. Tumino nuostata – kalbėti apie žmogų. Man itin svarbu, kad spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ gyvenimas pratęstas Maskvos scenoje. Vilniuje taip susiklostė aplinkybės, kad anksti „užgeso“ spektaklyje vaidinę aktoriai. Atrodė neetiška juos keisti kitais.

 

Repeticijas stebėjau dvi savaites. Įsivaizduoju, kiek režisieriui kainavo jėgų kovoti su vadinamosios rusų teatro mokyklos įtaka aktoriams. Atrodė, kai kuriems jų prie kojų pririštas svarstis, jiems sunku būti žaismingiems, naiviems, monologai sakomi kaip iš tribūnos – reikšmingai. O visos protingos mintys ir didžiosios gyvenimo tiesos suskamba tik tada, kai aktorius jas pasako paprastai, nedeklaratyviai. Pirmieji recenzentai atkreipė dėmesį į spektaklyje dominuojantį „šviesų liūdesį“. Nors pabaiga tragiška, tikiu, Viešpats herojams nusišypsojo, ir kelionės pabaigoje jie rado prieglobstį Jo Karalystėje…

 

Ar sunku dirbti kartu su R. Tuminu?

 

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ abu norėjome sukurti. Sufleravau, kad Rusijos publikai jis reikalingas. Spektaklis pratęsė lietuvių teatro fenomeno, dramaturgijos pristatymą užsienyje.

 

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius irgi atkreipė dėmesį į spektaklio svarbą. Juo itin domisi Maskvos žydų bendruomenė. Netrukus prasidės spektaklio kūrybinė kelionė, jis bus rodomas įvairiuose festivaliuose.

 

Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui dėl įvairių priežasčių nepavyko suvaidinti spektaklio litvakams Izraelyje. Būta ir komiškų aiškinimų: „Spektaklis – geras, patinka, bet ideologiškai nepatogus – vaizduojami neturtingi žydai, o neturtingų žydų Izraelyje negali būti…“ Bet juk čia kalbama apie carinės Rusijos okupuotą Lietuvą, o ne apie šiuos laikus!

 

Tikiu, spektaklio žydai litvakai nuvažiuos ir į Izraelį, savo tikrąją tėvynę. Spektaklis to vertas. „Kokie baisūs laikai! Vis daugiau kulkų, vis mažiau minčių, vis sunkiau gyventi pagyvenusiems žmonėms, vis įžūlesnis jaunimas…“ (turimi galvoje fašistuojantys jaunuoliai). Pasaulyje vis dažniau imamasi prievartos. Neramu, kad tai nesukeltų katastrofos…

 

Kokie darbai laukia jūsų kaip teatrui kuriančio kompozitoriaus?

 

Šiaulių dramos teatre Raimundas Banionis režisuos muzikinį spektaklį „Dibukas“ (A. Tarn kūrinys pagal Šlomo Rappoporto pjesę), aš kursiu muziką zongams. Bus mistikos, meilės, publika patirs teigiamų emocijų. Įdomu, kad „Dibuką“ 1922 m. Maskvoje, žydų teatre-studijoje „Habima“, itin sėkmingai režisavo Jevgenijus Vachtangovas.

 

Ramunė Kudzmanaitė ruošiasi Minske, nepriklausomame „Teatre Č“, režisuoti britų autorės Marijos Koreli (Marie Corelli) kūrinį „Šėtono sielvartas“. Irgi kursiu muziką.

 

Kokie jūsų, einančio Ministro Pirmininko patarėjo kultūros klausimais pareigas, rūpesčiai?

 

Vyriausybės kanclerio Almino Mačiulio vadovaujamoje Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisijoje svarstome, kaip 2018 m. akcentuosime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Iki balandžio 1 d. rinksime projektų paraiškas (originalius projektus vertinsime ir vėliau), apibendrinsime pateiktas idėjas. Savivaldybių merai įpareigoti įtraukti vietos bendruomenes. Ministras Pirmininkas savo sveikinime Vasario 16-osios proga kalbėjo: „Mūsų valstybei reikia naujos – įkvepiančios prasmingai veiklai, vienijančios ir buriančios – Nacionalinės idėjos.“ Taigi laukiame pasiūlymų ir iš kultūros žmonių, kūrybinių sąjungų. Dauguma projektų reikalaus lėšų. Kitų metų biudžete jau reikės jas numatyti. Atrodo, laiko iki 2018 m. daug, bet jis bėga nepastebimai ir greitai. Kaip ir vilnietiško spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ atveju: mes dar gyvi jo įspūdžiais, o juk jau 20 metų pralėkė nuo premjeros! Tai didžiulis žmogaus gyvenimo tarpsnis. Taigi ir 2018-ieji – čia pat. Reikia žadinti žmonių istorinę atmintį ir pasididžiavimą savo tauta bei tėvyne. Nepriklausomybę atkūrėme, bet užmigti ant pergalės laurų – nevalia. Politiniai kataklizmai tai įrodo – tragedijos gali kartotis.

 

2014 m. birželio 06 d.

„Nemunas“

 

www.bernardinai.lt 2014-04-02

« Grįžti atgal | Atnaujinta

Kalendorius

liepos 2017
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31EC

Naujienos

Apklausa

Kuri edukacinė programa būtų patraukli moksleiviams?

Balsavimo rezultatai

Loading ... Loading ...
Mus rasite
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Tilžės gatvė 155, Šiaulių m., Šiaulių m. sav.
Įmonės kodas 190755170
teatras@sdt.lt
Naujienlaiškis